Trečiojoje knygoje Česlovas Iškauskas tarsi bėga visą Lietuvos istorijos maratoną – nuo šv. Brunono ir Vytauto Didžiojo iki profesoriaus
V. Landsbergio ir dar toliau, iki pat šių dienų.
Akcentuojami tie Lietuvos istorijos tarpsniai, kurie buvo jai lemtingi: arba įklampino šalį ir tautą į nesibaigiančius karus, konfliktus, susipriešinimą su kaimynais, arba vedė į klestėjimą, valstybingumo, demokratijos ir pažangos viršūnes.
Suprantama, kad kuo senesnė Lietuvos istorija, tuo joje daugiau baltų dėmių. Lietuvą apkrikštyti buvo mėginama kelis šimtmečius, liaupsinamos LDK egzistavimas nebuvo toks vientisas ir herojiškas, draugystės sąjunga su Lenkija vėlgi buvo nelygiavertė, o jos tamsus šleifas nusitęsia iki šių dienų. Karai, sukilimai, konfliktai, okupacijos, teroras, totalitarinis valdymas – visa tai paliko matomus randus ant mūsų tautos kūno. Jie nepuošia, tik moko saugoti ir ginti savo tapatumą, savo kraštą, kalbą, kultūrą. Knygoje bandoma atskirus istorijos etapus bei įvykius sujungti į vientisą giją ir parodyti, koks buvo praėjęs Lietuvos tūkstantmetis.