Gražina Karaliūnė — Emos pilis
– Kol tu su manimi, tol esu laimingas, – šnibždėjo Jorgis, kutendamas lūpomis ausies spenelį, – gyvenimas be tavęs man neturi jokios prasmės. Turiu žinoti, kad esi šalia, turiu liesti tave, jausti tavo kūno šilumą. Tu esi mano gyvybės šaltinis, mano jūra. Gal dėl to esu toks ramus ir manęs niekas nebaugina. Rankomis apsivijau Jorgio… Skaityti toliau »