Čarlzas Dikensas (1812-1870) – įžymus anglų rašytojas, pelnęs pasaulinę šlovę. Parašė 15 romanų ir kitų kūrinių. Romane „Židinio svirplys“ susitinkame su gražute Dota ir doruoju vežėju Džonu. Nors jų amžiaus skirtumas ir didelis, jie myli vienas kitą ir moka aukotis kito gerovei. Tik jų meilė padeda aplenkti visas pavojingas gyvenimo uolas. Gotfridas Keleris (1819-1890) –… Skaityti toliau »
Jaunas poetas Liusjenas de Riubamprė susigundo šėtoniško genijaus Votreno pažadu padėti jam įsitvirtinti Paryžiuje ir prisiekia laikytis jo nurodymų. Kurtizanė Estera Van Gobsek sugriauna Votreno planus, nes karštai pamilsta Liusjeną ir sulaukia jo atsako. Votrenui tenka nusileisti: mergina gali vykti kartu, bet gyvens uždaryta viename Paryžiaus name ir niekam nesirodys. Tačiau vieną naktį beprotiškai turtingas… Skaityti toliau »
Sibilė – eruditė ir klasikė, nuobodulys jai atrodo baisesnis už mirtį. Kilusi iš neišsipildžiusių talentų šeimos, po studijų Oksforde, nepadėjusių pasiekti karjeros aukštumų, ji uždarbiauja kompiuteriu perrinkdama žurnalus Londone. Liudas – jos vunderkindas sūnus, atsiradęs po vienos nakties nuotykio. Sibilės mokomas, Liudas jau nuo ketverių skaito Homerą originalo kalba, daugina ir dalija keliaženklius skaičius, imasi… Skaityti toliau »
Italų literatūros klasiku Italo Calvino (Italu Kalvinu) žavisi daugelis pasaulio skaitytojų, juos pavergia neįtikėtina rašytojo išmonė, pasakotojo talentas, savitos, apgaulingai paprastos, pasakas primenančios istorijos. Knyga „Nematomi miestai” (1972) – priskiriama prie geriausių autoriaus kūrinių, ji sudaryta iš atskirų poetiškų fragmentų, kiekvienas jų skirtas fantastiškam miestui, apie kurį Kinijos imperijos soduose didžiajam chanui pasakoja garsusis keliautojas… Skaityti toliau »
Pirmiausia, ką išgirsta devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi, gavusi puošnų klausymo ragelį dovanų, – tai šeimynykščius, planuojančius ją iškelti į senelių namus. Tačiau šis pensionatas neįprastas: aplink stovi iglu, bato, torto ir kitų keisčiausių formų namukai senoliams, viskam vadovauja griežtas daktaras Gambitas, įtikėjęs iškreipto krikščioniško mokymo galia, o valgomajame virš stalo kabo paslaptingas Abatės paveikslas, kuris… Skaityti toliau »
Serija: „Klasika #20“. Romano „Stipri kaip mirtis“ pagrindinis veikėjas – pagyvenęs dailininkas Bertenas, nekilmingas, bet sugebėjęs pritapti prie diduomenės, pagarsėjęs saloniniais aukštų damų portretais. Jis fatališkai pamilsta jaunutę aristokratę Anetę, buvusios ilgametės savo meilužės dukrą. Gili dvasinė krizė veda į tragišką baigtį. Guy de Maupassant’as (1850-1893) – viena ryškiausių XIX a. prancūzų literatūros figūrų, meilės… Skaityti toliau »
Serija: „Žaltvykslės kolekcija #3“. Romanas „Neišdildoma žymė“ – vienas stipriausių G. Greene‘o kūrinių. Jame rašytojas vaizduoja garsaus bažnyčių architekto Kverio bėgimą iš apkartusio gyvenimo. Užsidaręs viename nuošaliame misionierių vadovaujamame Kongo leprozoriume, jis tikisi atgauti gyvenimo prasmės pojūtį, dvasiškai pasveikti, bet „nuo šlovės išsigydyti negalima“, – sako daktaras Kolenas, – „kaip negalima grąžinti mano luošiams kojų… Skaityti toliau »
„Jėzaus sūnus“ – tarpusavyje susijusių apsakymų rinkinys, atveriantis pašėlusį, dažnai tylaus tragizmo persmelktą nuo narkotikų ir alkoholio priklausomų veikėjų pasaulį. Tai transcendencijos, absurdo ir sielvarto kupinos istorijos apie haliucinacijas ir triumfus, apie klystkelius ir gyvenimo kelio paieškas. Visa tai pasakoja jaunas, tik pravarde įvardijamas vyras, kurio kvaišalų užtemdytą protą sykiu kartais keistai praskaidrina alkoholis ir… Skaityti toliau »
„Šešėlis aš svirbelio, pražudys / Lange jį žydro tolio atspindys“ – šiais žodžiais prasideda 999 eilučių poema, parašyta fikcinio, atsiskyrėliško amerikiečių poeto Džono Šeido. Tūkstantosios savo poetinio magnum opus eilutės sukurti jis nespėjo, nes buvo mirtinai pašautas žudiko. Knygoje šią poemą įrėmina Šeido redaktoriaus, bičiulio ir kvaištelėjusio akademiko Čarlzo Kinboto parašyta įžanga, komentarai ir jo… Skaityti toliau »
Nikolas Erfė, bėgdamas nuo gyvenimo rutinos ir beprasmybės, išvyksta dirbti į nuošalią Graikijos salą. Čia jis nejučia įtraukiamas į turtuolio Moriso Končio, K. Jungo mokinio, ir nuostabių dvynukių magišką pasaulį. Kurdamas teatrą be žiūrovų, iliuziją paversdamas tikresne už realybę, Končis eksperimentuoja su žmogaus jausmais, tyrinėja sudėtingą vidinį pasaulį. Trikdantis, jaudinantis ir viliojantis „Magas“ leidžia pasimėgauti… Skaityti toliau »
Apvilkęs savo veikalą pasakos apdaru, rašytojas negailestingai išjuokė atskirų žmonių ir visuomenės ydas, pasmerkė to meto Anglijos gyventojų netikusius papročius, valdančiųjų sluoksnių godumą. Likimo blaškomas, knygos herojus Guliveris patenka pas liliputus ir milžinus, laputus ir ygagus, patiria nuostabiausių nuotykių.
„Mes visi esame Tėvo Gorijo vaikai“- Felicien Marceau Ponios Vokė pensione keistai susipina trijų žmonių gyvenimai. Prie vieno stalo atsiduria perspektyvus jaunuolis, trokštantis atsidurti aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose, Eugenijus Rastinjakas, besislapstantis nusikaltėlis, juodosios Paryžiaus pusės žinovas Votrenas ir bankrutavęs makaronų fabriko savininkas Gorijo. Kai moterys, kurioms Gorijo siunčia paskutinius prabangos likučius, pasirodo esančios visai ne kekšės,… Skaityti toliau »
Amerikiečių rašytojas, ilgus metus praleidęs Šiaurės giriose ir sniegynuose, gerai susipažinęs su gamta ir žvėrimis. Jo knyga skirta tolimosios Šiaurės medžiotojų ir žvėrių gyvenimui.
Romane autorius piešia ano meto Anglijos provincijos gyvenimą, daugiausia dėmesio skirdamas valstiečių ir dvarininkų santykiams pavaizduoti. Veikalas liudija apie rašytojo domėjimąsi socialiniu gyvenimu, jo sugebėjimą užčiuopti būdingus reiškinius, atskleisti herojų psichologiją. „Frilendų šeimoje“ Galsvortis ypač subtiliai sukuria jaunuolių paveikslus, ieškodamas jų tarpe teigiamojo idealo, kurį stengiasi pastatyti prieš buržuazinio pasaulio negeroves.
Svarbiausias N. V. Gogolio kūrinys — romanas „Mirusios sielos“, kurią pradėjo rašyti 1835 m. ir nebaigė to darbo iki mirties. Prieš mirtį, paaštrėjus dvasinei krizei, jis sudegino bemaž užbaigtą antrąjį tomą. Jo išliko tik nedideli fragmentai. „Mirusios sielos“ — ypatingas literatūros veikalas. Kas yra tos „mirusios sielos“? Jame vaizduojama absurdiška situacija, kai pagrindinis veikėjas Čičikovas… Skaityti toliau »
Pustuščiame, pro kaimelius skriejančio traukinio vagone sėdi vyras didele plika galva, tvirtu stuomeniu ir pora plonyčių kojų, apmautų raudonos vilnos, rombais padabintomis kojinėmis. Vienišius yra ne kas kitas kaip profesorius Timofejus Pninas, į JAV persikėlęs išeivis, Veindelio koledžo rusų kalbos dėstytojas, keliaujantis skaityti paskaitos Kremonos moterų klube, tačiau per savo pniniškumą susipainiojęs ir įsėdęs ne… Skaityti toliau »
Norėdami išgyventi naujame priešiškame pasaulyje, kolonistai pasitelkę biotechnologijas, elektroniką, kitus mokslo pasiekimus, mutavo savo smegenis, tobulino kūną, naudojo pažangiausias technologijas ir kiekvienas susikūrė įvaizdį – dieviškąjį pavidalą, kuris „sustiprino kūną, užgrūdino valią ir suteikė troškimų galią atributams, o šie stebuklingai ištikdavo tuos, į kuriuos būdavo atkreipiami“. Jie išrado būdą perkelti žmogaus atmaną, arba sielą ir… Skaityti toliau »
Serija: „Forsaitų saga #6“. Paskutinėje „Forsaitų sagos“ knygoje, simboliškai pavadintoje „Gulbės giesmė“ ir vainikuojančioje J. Galsworthy kūrybą, konservatyviojoje Anglijoje gimsta naujos politinės ir ekonominės idėjos. Maiklas atranda savąjį kelią, o Flerės viltys atgauti savo nuosavybę – Džoną – dūžta. Nors uždraustasis vaisius apkarsta, gyvenimas nesustoja – kiekvienas praradimas baigiasi kažkuo naujai atrastu…
Istoriniame romane „Prancūzijos revoliucija ir Napoleonas“ (1867) aprašomi Didžiosios prancūzų revoliucijos įvykiai, ypač daug vietos skiriama įžymiam karvedžiui ir karo meno reformatoriui Napoleonui Bonapartui. Žūtbūtinės kovos Paryžiaus gatvėse, garsūs mūšiai, politinės rietenos, kraujo praliejimas, intrigos, meilės peripetijos, kerštas – visa tai skaitytojai ras viename iš įdomiausių A. Diuma istorinių romanų, o įdėmus skaitytojas įžvelgs analogijų… Skaityti toliau »
Serija: „Forsaitų saga #5“. Antrojoje „Šiuolaikinės komedijos“ dalyje „Sidabrinis šaukštas“ – Flerė mėgina patekti į trečiojo dešimtmečio Londono aristokratiją. Aukštosios visuomenės veidmainystė, intrigos, begalinis noras „prasibrauti“ į viršūnes bet kokia kaina – kur veda „naujoji moralė“? Ar įmanoma pramušti sieną, kuria apsitvėrusi senoji aukštuomenė, ir ko vertas jos blizgesys?