Serija: „Little House #5“. Loros tėtis gauna darbą geležinkelio statybose ir išvyksta prie Sidabro ežero, į neapgyvendintas Dakotos žemes. Prie Slyvų upelio lieka šeima, nes Merė nespėjo sustiprėti po sunkios ligos. Praėjus keliems mėnesiams, atsisveikinusi su senuoju šuneliu Džeku, Lora su seserimis ir mama pirmą kartą važiuoja traukiniu. Po įsimintinos kelionės ir neįprastos žiemos matininkų… Skaityti toliau »
„Mirties angelas“ — trečias į lietuvių kalbą išverstas (po „Sinuhės Egiptiečio“ ir „Turmso nemirtingojo“) garsaus suomių rašytojo M. Waltari’o romanas. Paslaptingo svetimšalio dienoraštis nukelia skaitytoją į 1453-iuosius, šiurpius Konstantinopolio užgrobimo metus. Kas yra laisvė, kam žmogus gimsta, kur eina, kokią užduotį vykdo, pats to nesuvokdamas, — bando atsakyti sau tragiško likimo herojus Johanas Angelas.
Garsiausio ir produktyviausio suomių rašytojo M. Waltari’o (1908–1979), lietuvių skaitytojams pažįstamo iš romanų „Sinuhė egiptietis“, „Turmsas nemirtingasis“, „Mirties angelas“, knygoje „Žmonijos priešai“ pasakojama apie krikščionybės radimąsi Romoje — sudėtingą laiką po Kristaus mirties. Romane nuodugniai aprašomas Romos imperijos kraštų gyvenimas, nes knygos veikėjų keliai nusidriekia iki Galijos, Britanijos, Graikijos, Egipto.
M. Waltari, vadinamas garsiausiu suomių rašytoju, romano pagrindiniu herojumi pasirinko karališkąjį faraono rūmų gydytoją, kaukolių atvėrėją Sinuhę. Išminties nušviestame romane vaizduojamas faraono Echnatono gyvenimas, ryškiausi Egipto įvykiai, asmenybės, papročiai, gyvenimo būdas.
Romano laikas — didžiosios infliacijos periodas, stojęs Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo. Pagrindinis herojus Ludvigas Bodmeris tik dvidešimt penkerių metų, o jau nusivylęs gyvenimu, pavargęs, ironiškas — bet, kaip ir dauguma rašytojo personažų, moka džiaugtis mažomis laimėmis.
„Pavasario balsuose”, pirmą kartą išleistuose 1895m., atsispindi praeities buitis ir laisvės kovų heroika, tėvynės meilės jausmai, gamtos grožio pajautimas, aukštinama gimtoji kalba, sekama bei stilizuojama liaudies kūryba. Maironis lyrikoje laikėsi klasikinių poezijos formos ir eilėdaros reikalavimų. Jo eilėraščių meninė išraiška yra lengvai suprantama, pasižymi aiškumu, tikslumu, dažnai priartėja prie liaudies dainų poetinio paprastumo ir skaidrumo.… Skaityti toliau »
Garsioji V. Šekspyro tragedija „Romeo ir Džuljeta”.
„Tai pirmasis šių visame pasaulyje labiausiai skaitomų pasakų tomas. Keturiais tomais lietuvių kalba leidžiamas naujas, pilnas garsiojo rinkinio „Vaikų ir namų pasakos“ vertimas – 120 pasakų ir 10 vaikų legendų.“
Antoine de Saint-Exupéry, prancūzų rašytojas ir lakūnas, gimė 1900 m. Lione. Būdamas dvylikos metų, pirmą kartą pakilo į orą lėktuvu, ir šis įvykis nulėmė jo likimą: jis tapo profesionaliu lakūnu. Savo ir draugų skrydžius, dangaus ir žemės keliones jis aprašė knygose Pietų paštas (1929), Naktinis skrydis (1931), Žemė, žmonių planeta (1939), Karo lakūnas (1942) ir… Skaityti toliau »
Graikų mitologija sudaryta iš daugybės pasakojimų apie graikų dievus ir didvyrius. Šie pasakojimai sklido iš lūpų į lūpas. Dėl tikslių rašytinių šaltinių nebuvimo, graikų mitologijos tyrinėtojai bandydami atkurti visus mitus dažnai naudojasi išlikusiais atvaizdais, vazų piešiniais. Graikų mitologijos apimtis ir įvairovė yra milžiniška. Iš jos mes galime sužinoti apie baisius dievų nusikaltimus, žiaurų Trojos karą… Skaityti toliau »
Amerikiečių rašytoja Harieta Bičer-Stou (1811-1896) romanu „Dėdės Tomo trobelė“ pelnė pasaulinį populiarumą. Jame su užuojauta pavaizdavo Amerikos pietų valstijų negrų sunkią dalią. Manoma, kad romanas turėjo poveikio kovai dėl vergovės panaikinimo. Knyga išversta į keliasdešimt kalbų.
Senovės graikų dainiui Homerui (IX – VIII a. pr. Kr.) priskiriama poema – tikras pasaulinės literatūros šedevras, neprilygstantis epinės poezijos pavyzdys. Pagrindinė poemos tema – Odisėjo grįžimas namo po Trojos karo. Patyręs įvairiausių nuotykių, nugalėjęs daugybę pavojų ir pagundų, Odisėjas laimingai grįžta namo į gimtąją Itakę, kur jo laukia ištikima žmona Penelopė.
Tai istorija apie mažą mergaitę Alisą, kuri „įkritusi“ keistan pasaulin po žeme, klaidžioja po Stebuklų šalį, sutinka keistų ir juokingų būtybių, patiria neįtikėtinų nuotykių. Tai 5-asis pataisytas šios knygos leidimas.
Šis didžio vokiečių klasiko kūrinys — tikrasis vadinamosios Veimaro klasikos (klasiko kūrybos periodo) kūdikis. J. W. Goethe itin meistriškai užgriebia visuomeninę temą ir susieja ją su gamtamoksliniu palyginimu. Visuomeninių papročių ir normų prievarta priešpriešinama asmeniniams jausmams ir polinkiams. Eduardas, turtingas baronas, su žmona atsiskyrėliškai gyvena dvare, apsuptame milžiniško parko. Jiedviem tai antra santuoka, kurioje abudu… Skaityti toliau »
Anglų rašytojas, 1932 metų Nobelio premijos laureatas John Galsworthy (Džonas Golsvortis) romane „Baltoji beždžionė“ tęsia Forsaitų giminės kroniką po I pasaulinio karo. Somsas išlieka pagrindinė figūra, tačiau daug dėmesio skiriama jaunesnei, visuomenės viršūnėlėms save priskiriančiai kartai, perkainojančiai vertybes po karo. Tai simbolizuoja Somso dukrai Flerei padovanotas paveikslas „Baltoji beždžionė“.
Džonataną Harkerį pasiunčia į tolimą Europos kraštą susitikti su savo kompanijos užsakovu. Kompanijos klientas grafas pasirodė esąs keistas vienišos pilies šeimininkas. Jaunasis Džonatanas nė neįtaria, kad jis ir jo artimiausi žmonės netrukus paklius į baisų pavojų ir patirs neįsivaizduojamai siaubingą terorą. Jiems reikia susekti ir sunaikinti Drakulą, kol šis nesunaikino jų pačių.
Šioje Platono kūrinių rinktinėje spausdinama „Puota“, „Sokrato apologija“, „Kritonas“ ir „Fedonas“. Tai vieni geriausių Platono veikalų. Per juos visus pereina išmintingasis Sokratas, žmogus ir mąstytojas, savo gyvenimo ir mokytojo kelią užbaigiąs „Fedone“ ramia ir šviesia mirtimi.
Victoras Hugo iki šių dienų išliko vienu populiariausiu prancūzų rašytojų, romantizmo klasiku. Antrasis „Vargdienių“ tomas, susidedantis iš trečiosios ir ketvirtosios romano dalių, atskleidžia tolimesnius Žano Valžano gyvenimo vingius, kupinus netikėtumų ir nuoskaudų, vilčių ir abejonių, vaizdžiai pasakoja apie Paryžių ir jo žmones.
Romano „Vargdieniai“ siužetas apipintas istorinėmis realijomis, vaizduojami sukrečiantys XIX a. įvykiai. Kūrinio personažai tarsi gyvi žmonės, turintys tiek ir teigiamų, tiek ir neigiamų būdo bruožų. Priešybė tarp gėrio ir blogio, grožio ir bjaurumo, dieviškumo ir žvėriškumo akcentuojama ir personažų asmenybėse, ir juos supančiame pasaulyje.
Paskutinėje romano „Vargdieniai“ dalyje pateikiamas įspūdingas epinis revoliucijos paveikslas, vaizdžiai aprašomi Paryžiaus požemiai, iki atomazgos išrutuliojamos veikėjų istorijos.