„Išlikusioje Antikos raštijoje nėra kito tokio teksto, kaip Aristofano Paukščiai. Ši ilgiausia graikų pjesė kupina vaizduotė žaismo ir humoro, ironijos ir lyrizmo. Paukščiai įkuria „tranzitinę“ valstybę tarp žemės ir dangaus, tarp žmonių ir dievų – ši fantastinė situacija šaukiasi visų Senosios komedijos išteklių. Intelektualios aliuzijos čia perpintos ‘nepadoriais’ juokeliais, rimta politinė ir kultūrinė kritika sulieta… Skaityti toliau »
Pasaulinio garso prancūzų rašytoja, „naujojo romano“ krypties atstovė, dramaturgė, kino režisierė, scenaristė Marguerite Duras (laimėjusi Gonlūrų premiją už romaną „Meilužis“), viename mėgstamiausių, autobiografiniame romane „Užtvara nuo vandenyno“ pasakoja apie paauglystę Indokinijoje, neturtingos prancūzų šeimos vargus mirus tėvui. Motina už visas santaupas išsinuomojo žemės, bet per vėlai suprato, kad potvyniai niokoja pasėlius ir veltui ji… Skaityti toliau »
„Auksiniai užrašai“ – emancipuotos šiuolaikinės moters romanas: švytintis nuoširdumu ir aistra, kupinas gyvenimo pilnatvės paieškų. Jame atskleidžiamas aštriabriaunis vidinio žmogaus pasaulio grožis ir jo skilimas, žaidžiama politiniais kontekstais, dažnai neįtikėtinai sutampančiais su pastarųjų dienų pasaulinėmis kolizijomis. Romane ryškios seksualumo ir moterų (ne)laisvės linijos, kurios knygai pasirodžius 1962-aisiais tapo rašytojos kūrybine vėliava. Romanas „Auksiniai užrašai“ susideda… Skaityti toliau »
Ar kada pagalvojote, kas nutiktų, jei labai norėtumėte ką nors pasakyti, bet negalėtumėte? Kaip pasikeistų pasaulis, jei visi, pastebėję neteisybę, nenumotų ranka ir nenueitų šalin? O ką jaučia žirgas, kai juo jojate? Juodasis Gražuolis visuomet atlieka savo pareigą sąžiningai ir savęs negailėdamas. Deja, žmogus jam ne visada atsidėkoja tuo pačiu ir pamiršta, kad ne tik… Skaityti toliau »
Tėvynė ir laisvė, sava tapatybė – pagrindiniai motyvai Vytauto Mačernio minčių partitūroje. Viskas labai gyva, pulsuoja jauno žmogaus dvasia. Amžinosios meilės ir mirties linijos, kaip du pradai, galiausiai susijungia tarpusavyje. Sakoma, ryškiausia žvaigždė, prieš užgesdama, dega karščiausiai. Vytauto Mačernio blyksnis buvo trumpas, bet labai ryškus. Savo poezijoje jis spėjo nušviesti kai ką labai svarbaus,… Skaityti toliau »
Vargdieniai – prieš 153 metus išleistas didžiausios apimties – netgi 1900 puslapių prancūziško teksto – romanas. Jo siužetas, prasidedantis 1815 m. ir pasibaigiantis 1832 m. birželio maištu Paryžiuje, aprėpia septynių pagrindinių ir dar per keturiasdešimt antraplanių veikėjų gyvenimo vingius, kuriuos sieja buvusio katorgininko Žano Valžano paveikslas. Apdovanotas nepaprasta jėga ir protu šis visuomenės atstumtasis siekia… Skaityti toliau »
Serija: „10+ #15“. Tomą tėvai kelioms vasaros savaitėms išsiunčia pas tetą ir dėdę, jis nusiteikia, kad tai bus ilgos ir nuobodžios dienos. Bet štai vidurnaktį atviromis akimis gulėdamas seno namo bute berniukas išgirsta, kaip pirmo aukšto hole valandas muša didžiulis švytuoklinis laikrodis. Vienuolika… Dvylika… Trylika… Trylika! Tomas tyliai išsmunka pro duris, nulipa žemyn… Skaityti toliau »
Serija: „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius #47“. „Talentingiausia XX amžiaus lietuvių poetė pateko į žiaurias istorijos peripetijas, įstūmusias ją į žūtbūtinius apsisprendimus (arba tauta, arba socializmas), į didžiules psichologines įtampas, kurios neleido atslūgti jos kūrybiniam potencialui, o plėtė jį naujomis kryptimis“ – taip Salomėjos Nėries kelią apibendrino dr. Vytautas Kubilius. Šios rinktinės sudarytoja Rita Tūtlytė,… Skaityti toliau »
Serija: „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius #45“. Poetas Vytautas Mačernis (1921–1944), gyvenęs vos 23 metus, savo vizionieriška poezija įėjo į lietuvių literatūros klasiką. Knyga leidžiama minint 85-ąją jo gimimo sukaktį.
Serija: „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius #44“. Lietuvių literatūros klasiko Balio Sruogos atsiminimų knyga vertinama kaip vienas originaliausių veikalų Europos memuaristikoje apie konclagerius. Savotiška tragikomedija proza – taip neįprastą stilių bei savitą fakto literatūros ir meninio vaizdo jungtį „Dievų miške“ apibrėžė V. Kubilius. Spausdinama iš rankraščio, spaudai parengto Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
Europa tarpukariu. Spengiančią Pirmojo pasaulinio karo tylą jau seniai nustelbė šurmuliuojanti tuštybės mugė. Antonis Bivisas, ciniškas, savimi pasitikintis intelektualas, bet kokia kaina siekia laisvės. Ką tai reiškia? Jis yra laisvas susivilioti žavia lengvabūdiška manipuliuotoja Mere, laisvas suvilioti jos dukterį Heleną. Laisvas išduoti artimiausio draugo pasitikėjimą, laisvas naudotis savo gabumais arba juos iššvaistyti. Tačiau, pakliuvęs į… Skaityti toliau »
Serija: „Academia #1“. Garsaus vokiečių filosofo Friedricho Nietzsche’s (1844-1900) vienas iš paskutiniųjų veikalų, parašytas 1888 metais. Ecce homo.Kaip tampama tuo, kas esi užima ypatingą vietą Nietzsche’s kūryboje. Tai kūrybinė autobiografija, kurioje autorius darsyk grįžta prie svarbiausių savo minčių, darsyk aistringai apibrėžia ankstesnių savo knygų turinį. Pirmasis šio veikalo vertimas į lietuvių kalbą.
Williamas Shakespeare’as – garsiausias Europos Renesanso dramaturgas. Pirmą kartą lietuviškai išleista „Klaidų komedija. Troilas ir Kresida“ pristato dvi pjeses, leidžiančias geriau pažinti didžiojo anglų rašytojo kūrybą. „Klaidų komedija” sukurta apie 1592 m. Joje, remiantis farso tradicija, pasakojama klasikinė istorija apie du likimo išskirtus dvynius. „Troilas ir Kresida” laikoma mįslingiausia autoriaus drama. Ji parašyta apie… Skaityti toliau »
Ovidijaus „Liūdesio elegijos“ (Tristia) – vienas dramatiškiausių poeto kūrinių, parašytas Tomų mieste prie Juodosios jūros (dabar Konstanca Rumunijoje). Poetą ištremti į Romos imperijos paribį įsakė imperatorius Augustas, tokio griežto nuosprendžio priežastys taip ir liko nepaaiškintos. Tremtyje poetas išbuvo dešimt metų (8–18 m. po Kr.), ten mirė ir buvo palaidotas. „Liūdesio elegijose“ atsispindi sunkus intelektualaus romėnų… Skaityti toliau »
Serija: „Alice’s Adventures in Wonderland #2“. – Negaliu patikėti! – šūktelėjo Alisa.– Negali? – užjaučiamai paklausė Valdovė. – Pamėgink dar kartą: giliai įkvėpk ir užsimerk.Alisa nusijuokė.– Neverta nė mėginti, – tarė ji. – Neįmanomais dalykais negalima patikėti.– Matyt, neturi daug patirties, – pareiškė Valdovė. – Kai buvau tavo metų, kasdien po pusvalandį pratindavausi. Ir ką… Skaityti toliau »
Serija: „H. Ch. Anderseno medalis #1“. Laimingos, laimingos Kalėdos, kurios gali sugrąžinti mums vaikystės dienų iliuzijas, priminti seniui jaunystės džiaugsmus ir perkelti jūreivį arba keliauninką iš už daugelio tūkstančių mylių atgal, prie gimtojo židinio, į jaukiuosius namus! Čarlzas Dikensas, 1836 m. Tai knyga, kurioje rasite net du pasakojimus, rašytus Anglijos karalienės Viktorijos laikais,… Skaityti toliau »
Trys dalys – klasikinė sonatos forma: dvi greitos, viena (antroji) – lėta. Greitosiose dalyse intensyvi siužeto tėkmė, daug įvykių, lėtojoje – esmė. Pirmoje dalyje žavingos kasdienybės blizgančiu paviršiumi kaip eiklūs vandens čiuožikai slidinėja du mūsų laikų herojai: pasipūtęs, susireikšminęs AKTORIUS ir šiuolaikinių banalybių epicentrų komentatorius ŽURNALISTAS. Abu – neįvykėliai. Aktorius plavinėja prisiminimų bei nuoskaudų kosmose… Skaityti toliau »
Serija: „Charibdės modernioji klasika #1“. „Dabar, atrodo, visi iš proto eina dėl tų „Aukso vaisių“?.. Skaičiau aš juos, vartinėjau… Nežinau, kaip jums, bet man pasirodė skysta. Mano galva, tai visiškas šlamštas… Šlamštas, tiesa? Tuščia vieta. Ne? Jūs man nepritariate?“ Ši knyga 1964 m. pelnė autorei Tarptautinę literatūros premiją.
Serija: „Charibdės modernioji klasika #1“. Romanas „Žemė – nuodėminga giesmė“ dvelkia kankinamu ilgesiu, kaustančiu gyvybę nelyginant kaamos – ilgas poliarinės tamsos metas, slogučio įvaizdis, kuris kursto traukyti pančius ir skatina aklus instinktus, dažnai vedančius į pražūtį. Žmogus negali išsilaisvinti iš gamtos galių ir jų keliamų prieštaringų jausmų, nepajėgia keisti jam skirto likimo. Savitas romano turinys,… Skaityti toliau »
Serija: „Geriausia iš geriausių literatūros klasika #1“. „Moteris – tai ašis, apie kurią sukasi civilizacija“ – E. Zola Moterų laimė – didžiulis, tviskantis, kerintis prekybos centras, užbūręs visas XIX a. pabaigos paryžietes. Tamsios, dulkėtos krautuvėlės turi pasitraukti, keiksnodamos naujų prekybininkų, konkrečiai – apsukraus „Laimės“ savininko Oktavo Murė, triukus. Naujoji pirkinių Meka apsuka moterims galvas,… Skaityti toliau »