Muzikantai kartais siūlo savo mokiniams groti taip, tarsi jie grotų paskutinį kartą gyvenime. Tik tada žmonės tave išgirs ir patikės. Taip ir su gyvenimu. Gyvenimą reikia gyventi suvokiant, kad jis gali bet kada nutrūkti. Kai kuriems žmonėms būna suteikta kur kas daugiau intelektinių jėgų ir jie nuveikia dvigubai ar trigubai daugiau, negu atrodo įmanoma.… Skaityti toliau »
Timajas – šiuolaikiniam skaitytojui itin egzotiškas, tačiau daugeliu atžvilgių svarbiausias Platono tekstas. Jame filosofas pateikia savą, su jo etinėmis, ontologinėmis ir teologinėmis nuostatomis suderintą gamtamokslinį pasakojimą apie pasaulį ir žmogų. Visatos Amatininko veikimo prielaidos ir tikėtinas kūrimo procesas atveria vartus tiek į esmines Platono filosofijos nuostatas, tiek į jų problemiškumą ir tolimesnį vystymąsi jau po… Skaityti toliau »
Charmide Platonas imasi nagrinėti vieną iš svarbiausių graikų sociokultūrinių sąvokų – santūrumą (gr. sōphrosynē). Tekstas neduoda galutinio atsakymo, kas tai yra, tačiau pateikia net šešis potencialius apibrėžimus bei nuorodas į susijusius samprotavimus tokiuose dialoguose, kaip Valstybė ar Alkibijadas. Medžiagos apmąstymams suteikia ir draminis bei istorinis kontekstas: Sokratas čia kalbasi su ateityje nesantūrumu pagarsėsiančiais tironiško režimo… Skaityti toliau »
Hijeronas – paveikus ir vienas originaliausių tironiją apmąstančių tekstų, vertintas tokių mąstytojų, kaip Niccolò Machiavellis ir Leo Straussas. Išminčiaus ir valdovo susitikimo tropą bei sokratiško dialogo elementus naudojantis Ksenofontas pateikia tris skirtingus požiūrius į tiraną ir jo valdžią, kartu išskirdamas esminius ir nekintančius tiraniškumo komponentus. Greta svarstymų apie tirano valdžios prigimtį, tirano laimę ir galimybę… Skaityti toliau »
Kratilas yra ne tik vienintelis išskirtinai kalbos problematikai skirtas Platono dialogas, bet ir apskritai pirmasis išlikęs kalbos apmąstymui skirtas tekstas. Dialoge keliamas klausimas, kas dalykų įvardijimą padaro teisingą, kitaip tariant, koks yra kalbos ir tikrovės santykio pamatas. Sokratas, kalbėdamasis su skirtingų – arbitralaus susitarimo ir prigimtinio atitikimo – pozicijų atstovais, glumina skaitytoją tiek netikėtai pakeista… Skaityti toliau »
Antikoje „Alkibijadas“ buvo laikomas geriausiu įvadu į Platono filosofiją. Tai dialogas, kuriame Sokratas aiškinasi kaip išugdyti tikrą politiką. Jo pašnekovas, jaunasis Atėnų elito atstovas Alkibijadas, nors, atrodytų, ir turėtų būti idealus tokio pokalbio partneris, kaip kad dažnai nutinka Platono Sokratui, toks toli gražu nėra. Nepaisant to, Sokrato įžvalgos apie tai, ką reiškia būti politiku, koks… Skaityti toliau »
Laiškai – Platono skaitytojui neįprasto žanro, bet nepaprastai intriguojantys tekstai, iš kurių II ir VII visų pirma išsiskiria savo filosofinėmis digresijomis. Nors II laiškas visuotinai laikomas helenistine klastote, o dėl VII laiško autentiškumo mokslininkai iki šiol nesutaria, šie tekstai vertingi net ir kaip skirtingų laikotarpių platoniškos įtakos vaisiai ir istorinių įvykių atgarsiai. Ypač VII laiške… Skaityti toliau »
Faidras, paženklintas savotiško išminties meilės šėlo ir vaiskios ironijos, tiek Antikoje, tiek vėliau laikytas vienu iš svarbiausių Platono dialogų. Idiliškos gamtos apsuptyje vykstančiame Faidro ir Sokrato pokalbyje telpa svarstymai apie rašytinio bei sakytinio žodžio prigimtį, mitinį pasakojimą pasitelkiantys samprotavimai apie meilę, grožį ir sielą, galiausiai, transcendencijos ir platoniškųjų idėjų temos. Iš pažiūros, Faidrą sudaro kelios,… Skaityti toliau »
Ijonas – vienas mįslingiausių Platono dialogų, ne veltui paskutiniu metu itin plačiai tirtas ir komentuotas. Kada jis parašytas? Jaunojo ar jau įsibėgėjusio autoriaus? Kiek jame ironijos ir kiek rimtumo? Ar poezija tėra filosofuoti negebančių žmonių produktas, ar tikras Mūzų sukeltas šėlas? Galiausiai – koks filosofijos ir poezijos santykis?
Markas Tulijus Ciceronas (106 m. pr. Kr. – 43 m. pr. Kr. ) – romėnų politikas, retorikas, filosofas ir rašytojas. Iki šiol žinomi devyniolika išlikusių Cicerono traktatų, iš kurių dauguma parašyta išgalvotų dialogų forma. Juos amžininkai vertino dėl juose pateiktų aiškių ir tikslių visų tuomet egzistavusių filosofijos mokyklų mokymų. Traktatas (dalis jo yra prarasta) „Apie… Skaityti toliau »
Juano Donoso Corteso (1809-1853) „Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą” – politinės filosofijos lobynas, atveriantis naujus intelektualinius, kultūrinius ir politinius akiračius. Skaitant ir apmąstant autoriaus tekstus daugybė ginčų dėl pasaulio ir Europos likimo, demokratijos ir laisvės ateities nušvinta visai kita šviesa. Karštai tikėjęs pažanga ir ilgai buvęs entuziastingas jos šauklys, tekstų autorius suprato tiesą, kuri… Skaityti toliau »
Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio (1871-1927) atminimas Lietuvoje dažniausiai siejasi su jo ganytojišku darbu tautiškai mišrioje Vilniaus vyskupijoje 1918-1925 metais. Nors Jurgio Matulaičio gyvenimas ir veikla gana plačiai aprašyti, iki šiol beveik jokio dėmesio nėra susilaukę ir visuomenei beveik nežinomi arkivyskupo darbai krikščioniškos socialinės filosofijos plėtojimo srityje. J. Matulaičio socialinė mintis Lietuvoje pamiršta iš dalies dėl… Skaityti toliau »
Zaratustra – Irano išminčius ir pranašas, pusiau mistinė asmenybė, vienų teigimu – gyvenusi 200 metų prieš Kristų, o kitų – dar maždaug 500 metų anksčiau. Tyrinėtojai nesutaria dėl daugelio dalykų, įskaitant išminčiaus vardo reikšmę (senovės persų kalba „tas, kuris suvaldo kupranugarius“), tačiau viena yra aišku: Zaratustra padarė milžinišką įtaką Platono filosofijai, Pitagoro mokymams, taip pat… Skaityti toliau »
Šis leidinys pateikia didžiųjų mąstytojų, tokių kaip Makiavelis, San Dzu ir Karlas fon Klausevicas išmintį. Knygoje pateikta garsiausių visų laikų valstybės veikėjų, karžygių bei suvedžiotojų minčių.
Vieno žymiausių Vakarų mąstytojų Friedricho Nietzsches (1844–1900) paskutinis veikalas Antikristas (Der Antichrist), parašytas 1888 metais ir susilaukęs bene daugiausia kontroversiškų vertinimų. Antikriste Nietzsche plėtoja knygose Apie moralės genealogiją ir Anapus gėrio ir blogio iškeltas idėjas. Tai knyga apie tikėjimą plačiąja prasme ir konkrečiai apie krikščionybę, apie Vakarų civilizacijos moralinių vertybių sistemą: šiandieninė moralė esanti tikrosios,… Skaityti toliau »
Dabar, kai tik turiu galimybę, mano tobulas rytas – tai pusryčiai lauke, kartu su Senekos išmintimi. Iš čia ir kilo šios mano knygos pavadinimas. Knygoje „Pusryčiai su Seneka” filosofijos daktaras, rašytojas Davidas Fideleris paaiškina svarbiausias Senekos, įtakingiausio stoikų mąstytojo, idėjas ir kviečia suprasti, ką reiškia prasmingas ir laisvas gyvenimas. Svarbiausiame savo darbe – „Laiškai… Skaityti toliau »
Ar norėtum pasiekti tą magišką būseną, kuri vadinasi harmonija? Ar norėtum pasiekti tą magišką būseną, kuri vadinasi harmonija? Harmonija – iš senovės graikų kalbos atėjęs žodis. Tai buvo darnos, tvarkos, santarvės deivės vardas. Kiekvienas žmogus, atradęs harmoniją, tampa laimingesniu. Šiame leidinyje rasite: Garsių mokytojų patarimus; Tikras istorijas; Raktą į harmonijos pasaulį.
Originaliausias XX a. kalbos, logikos ir vaizduotės filosofas Ludwigas Wittgensteinas (1889–1951) dirbo ir psichologijos filosofijos srityje. Vėlyvuoju kūrybos etapu maždaug per trejus metus jis parašė psichologijos mokslo pagrindais suabejoti kviečiančių pastabų rinkinį. Tai fundamentalus psichologijos sąvokų tyrimas, siekiąs atsakyti į klausimą: ar įmanoma racionaliai suvokti sielos reiškinius? L. Wittgensteinas, polemizuodamas su įtakingomis XX a. filosofijos ir… Skaityti toliau »
Johno Bergerio knyga „Kaip menas moko matyti”, pirmą kartą išleista 1972 m., visiems laikams pakeitė požiūrį į tapybą ir meno kritiką. Dabar ši nedidelė knygutė jau tapo klasika, neatsiejama nuo bet kokių meno studijų. Tai kiekvieno, besidominčio menu, pradžiamokslis. Netiesa, kad mes tiesiog spoksome į atvaizdus, ir tiek. Šis veikalas atskleidžia, kad tai, ką… Skaityti toliau »
Šiuolaikinių kairiųjų intelektualų Michaelo Hardto ir Antonio Negri veikalas – svarbus įvykis XX–XXI a. sandūros politikos filosofijoje. Knygoje ne tik fundamentaliai apmąstoma pasaulio situacija keičiantis amžiams, bet ir išdėstoma alternatyvi ontologija. Pagrindinis „Imperijos“ tikslas – aptarti kokybiškai naują globalinės valdžios darinį – Imperiją, susiformavusią žlugus didžiųjų valstybių imperializmui ir griuvus Berlyno sienai. Ši Imperija siekia… Skaityti toliau »