Cicerono (106 m. pr. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalo Apie pranašavimą pirma knyga (– tai dviejų brolių, Marko ir Kvinto pokalbis apie pranašavimo kaip galimo mokslo prielaidas, pagrindą, pasekmes ir perspektyvą. Pirmoji Apie pranašavimą knyga skirta parodyti pranašavimo mokslo naudą ir svarbą. Cicerono brolis Kvintas pateikia gausybę pavyzdžių iš senovės Graikijos ir Romos istorijos, savo amžininkų ir pirmtakų… Skaityti toliau »
„Filosofijoje pėsčiomis” prancūzų filosofas Frédéricas Gros stebi mąstytojus, kurie taip pat žvelgė į vaikščiojimą kaip centrinę savo veiklos vietą, ir apmąsto tokias įdomybes kaip tai, kodėl Henry’is Davidas Thoreau įžengė į Voldeno mišką, priežastį, kodėl Arthuras Rimbaud vaikščiodavo spėriai, o Nervalis klaidžiodavo, kad pagydytų savo melancholiją. Knygoje sužinome, kad Rousseau turėjo eiti, kad mąstytų, Nietzsche… Skaityti toliau »
Tomo Venclovos ir Leonido Donskio knyga „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje” kelia klausimus, susijusius su dramatiškais pokyčiais Europoje – visų pirma, su Rusijos agresija Ukrainoje, Krymo okupacija ir aneksija, karu, tarptautinės saugumo ir taikos sistemos krize bei iššūkiais Europos Sąjungai, JAV ir visam Vakarų pasauliui. Sykiu tai knyga apie mūsų situaciją – Baltijos šalių ir visų… Skaityti toliau »
bell hooks (1952–2021) – JAV mąstytoja, kultūros kritikė, rašytoja. Žymiausiame savo kūrinyje autorė tiesiai ir įžvalgiai šių dienų visuomenei kalba apie meilės prigimtį. Suvokdama meilę daug plačiau nei vien per romantiką, hooks paneigia įsigalėjusią nuomonę, kad idealios meilės pamatas yra geismas. Autorė įsitikinusi, kad mūsų kultūroje klesti bemeilystė, nes vadovaujamės klaidinga meilės samprata, atseit tai… Skaityti toliau »
Ši knyga – išskirtinė XXa. filosofijos istorijoje. Joje vienas ryškiausių Martino Heideggerio veikalų, lydimas Hanso-Georgo Gadamerio apmąstymų. Dviejų ypatingų Vakarų Europos filosofų tekstai susitiko vienoje vokiečių Reclam leidyklos knygoje ir liko drauge visam laikui. Heideggeris ir Gadameris svarsto esminius klausimus apie meno kūrinio kilmę, būtį, prasmę žmogaus egzistencijai. Hans-Georg Gadamer gimęs 1900-aisiais, taigi šiemet… Skaityti toliau »
Vakarų visuomenėje įvyko tylus paradigmos pokytis. Michelio Foucault aprašytą disciplinos visuomenę, kuri gimdė neįtinkančius kitus (nusikaltėlius, bepročius), pakeitė šiuolaikinė pasiekimų visuomenė. Jos šūkis: „Taip, mes galime!“ Čia tarpsta išsekę, persidirbę individai, negebantys džiaugtis savo darbo rezultatais. Laisva valia mes tapome išnaudotojais patys sau, o visuotinė prievolė „realizuoti save“ pasėjo depresiją, perdegimo sindromą, nerimo sutrikimus. Šios… Skaityti toliau »
Šedevras, pavadinimu „TOBULA SANTUOKA“, visada buvo ideologinis Vidinio Darbo pagrindas, kurį kiekvienas žmogus turi atlikti su savimi. Neabejotinai visa žmonija yra kilusi iš senųjų Lemūrijos porų, kurios krikščioniškoje Biblijoje yra susintetintos Adomo ir Ievos. Tu porų angeliškasis nuopuolis Žemiškajame Rojuje arba Lemūrije buvo priežastis, kuri sąlygojo visų dieviškųjų galių praradimą žmogiškajame tvarinyje ir rezultate… Skaityti toliau »
„Puikiai parašytų“ knygų gyvas galas, o sąžiningų knygų mažai, nes sąžiningumas rašant – tai pagarba tikrovei, taip pat ir savo pažiūroms. *** Galbūt esu gimęs, kad mano lūpomis prabiltų „amžini belaisviai“? […] Kai stosiu, kaip sako mano bičiulis, priešais Dzeusą, pasakysiu jam: „Ne mano kaltė, kad sutvėrei mane poetu ir davei dovaną matyti… Skaityti toliau »
Kodėl gerus žmones supriešina politika ir religija Dėl religijos ir politikos vyksta karai, konfliktuoja draugai, skiriasi poros. Šiomis temomis nepriimta kalbėti geroje kompanijoje – jos labiausiai kiršina. Knygos autorius kalba būtent apie tai. Jis svarsto, kodėl kairieji ir dešinieji, konservatoriai ir liberalai taip skirtingai supranta, kas yra teisinga ir kas klaidinga, ir klausia: ar gali… Skaityti toliau »
Muzikantai kartais siūlo savo mokiniams groti taip, tarsi jie grotų paskutinį kartą gyvenime. Tik tada žmonės tave išgirs ir patikės. Taip ir su gyvenimu. Gyvenimą reikia gyventi suvokiant, kad jis gali bet kada nutrūkti. Kai kuriems žmonėms būna suteikta kur kas daugiau intelektinių jėgų ir jie nuveikia dvigubai ar trigubai daugiau, negu atrodo įmanoma.… Skaityti toliau »
Timajas – šiuolaikiniam skaitytojui itin egzotiškas, tačiau daugeliu atžvilgių svarbiausias Platono tekstas. Jame filosofas pateikia savą, su jo etinėmis, ontologinėmis ir teologinėmis nuostatomis suderintą gamtamokslinį pasakojimą apie pasaulį ir žmogų. Visatos Amatininko veikimo prielaidos ir tikėtinas kūrimo procesas atveria vartus tiek į esmines Platono filosofijos nuostatas, tiek į jų problemiškumą ir tolimesnį vystymąsi jau po… Skaityti toliau »
Charmide Platonas imasi nagrinėti vieną iš svarbiausių graikų sociokultūrinių sąvokų – santūrumą (gr. sōphrosynē). Tekstas neduoda galutinio atsakymo, kas tai yra, tačiau pateikia net šešis potencialius apibrėžimus bei nuorodas į susijusius samprotavimus tokiuose dialoguose, kaip Valstybė ar Alkibijadas. Medžiagos apmąstymams suteikia ir draminis bei istorinis kontekstas: Sokratas čia kalbasi su ateityje nesantūrumu pagarsėsiančiais tironiško režimo… Skaityti toliau »
Hijeronas – paveikus ir vienas originaliausių tironiją apmąstančių tekstų, vertintas tokių mąstytojų, kaip Niccolò Machiavellis ir Leo Straussas. Išminčiaus ir valdovo susitikimo tropą bei sokratiško dialogo elementus naudojantis Ksenofontas pateikia tris skirtingus požiūrius į tiraną ir jo valdžią, kartu išskirdamas esminius ir nekintančius tiraniškumo komponentus. Greta svarstymų apie tirano valdžios prigimtį, tirano laimę ir galimybę… Skaityti toliau »
Kratilas yra ne tik vienintelis išskirtinai kalbos problematikai skirtas Platono dialogas, bet ir apskritai pirmasis išlikęs kalbos apmąstymui skirtas tekstas. Dialoge keliamas klausimas, kas dalykų įvardijimą padaro teisingą, kitaip tariant, koks yra kalbos ir tikrovės santykio pamatas. Sokratas, kalbėdamasis su skirtingų – arbitralaus susitarimo ir prigimtinio atitikimo – pozicijų atstovais, glumina skaitytoją tiek netikėtai pakeista… Skaityti toliau »
Antikoje „Alkibijadas“ buvo laikomas geriausiu įvadu į Platono filosofiją. Tai dialogas, kuriame Sokratas aiškinasi kaip išugdyti tikrą politiką. Jo pašnekovas, jaunasis Atėnų elito atstovas Alkibijadas, nors, atrodytų, ir turėtų būti idealus tokio pokalbio partneris, kaip kad dažnai nutinka Platono Sokratui, toks toli gražu nėra. Nepaisant to, Sokrato įžvalgos apie tai, ką reiškia būti politiku, koks… Skaityti toliau »
Laiškai – Platono skaitytojui neįprasto žanro, bet nepaprastai intriguojantys tekstai, iš kurių II ir VII visų pirma išsiskiria savo filosofinėmis digresijomis. Nors II laiškas visuotinai laikomas helenistine klastote, o dėl VII laiško autentiškumo mokslininkai iki šiol nesutaria, šie tekstai vertingi net ir kaip skirtingų laikotarpių platoniškos įtakos vaisiai ir istorinių įvykių atgarsiai. Ypač VII laiške… Skaityti toliau »
Faidras, paženklintas savotiško išminties meilės šėlo ir vaiskios ironijos, tiek Antikoje, tiek vėliau laikytas vienu iš svarbiausių Platono dialogų. Idiliškos gamtos apsuptyje vykstančiame Faidro ir Sokrato pokalbyje telpa svarstymai apie rašytinio bei sakytinio žodžio prigimtį, mitinį pasakojimą pasitelkiantys samprotavimai apie meilę, grožį ir sielą, galiausiai, transcendencijos ir platoniškųjų idėjų temos. Iš pažiūros, Faidrą sudaro kelios,… Skaityti toliau »
Ijonas – vienas mįslingiausių Platono dialogų, ne veltui paskutiniu metu itin plačiai tirtas ir komentuotas. Kada jis parašytas? Jaunojo ar jau įsibėgėjusio autoriaus? Kiek jame ironijos ir kiek rimtumo? Ar poezija tėra filosofuoti negebančių žmonių produktas, ar tikras Mūzų sukeltas šėlas? Galiausiai – koks filosofijos ir poezijos santykis?
Markas Tulijus Ciceronas (106 m. pr. Kr. – 43 m. pr. Kr. ) – romėnų politikas, retorikas, filosofas ir rašytojas. Iki šiol žinomi devyniolika išlikusių Cicerono traktatų, iš kurių dauguma parašyta išgalvotų dialogų forma. Juos amžininkai vertino dėl juose pateiktų aiškių ir tikslių visų tuomet egzistavusių filosofijos mokyklų mokymų. Traktatas (dalis jo yra prarasta) „Apie… Skaityti toliau »
Juano Donoso Corteso (1809-1853) „Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą” – politinės filosofijos lobynas, atveriantis naujus intelektualinius, kultūrinius ir politinius akiračius. Skaitant ir apmąstant autoriaus tekstus daugybė ginčų dėl pasaulio ir Europos likimo, demokratijos ir laisvės ateities nušvinta visai kita šviesa. Karštai tikėjęs pažanga ir ilgai buvęs entuziastingas jos šauklys, tekstų autorius suprato tiesą, kuri… Skaityti toliau »