Byron George Gordon – KAINAS

Gyvybės ir mirties, kūrimo ir griovimo, laimės ir pažinimo problemos Džordžo Bairono „Kaine“

Svarbiausias ankstyvojo kūrybos laikotarpio kūrinys – misterija „Kainas“, parašytas 1821m. Baironas šiam kūriniui pasirinko biblinį siužetą: legendą apie Kainą ir Abelį. Rašytojas pavadino savo kūrinį misterija, kaip buvo vadinamos biblinių siužetų viduramžių dramos, tačiau ši drama labai tolima viduramžių misterijoms ir pačiai biblinei legendai. Rašytojas senam mitologiniam siužetui suteikia naują prasmę. Brolžudys, koks Kainas vaizduojamas biblijoje, tampa maištininku, mąstytoju, norinčiu išsiaiškinti žmogaus būties prasmę, surasti žmonijai kelius į laimę. Kūrinyje svarstomi svarbiausi žmonijos egzistencijos, gyvenimo prasmės klausimai. Pagrindiniams personažams būdingas ne tiek charakterių įvairumas ir psichologinis sudėtingumas, kiek apibendrinanti jėga. Jie ne tiek realūs, gyvi žmonės, kiek tam tikrų idėjų įsikūnijimas. Siužetas ir išoriniai įvykiai taip pat nevaidina svarbaus vaidmens. Svarbiausia – minties raida, idėjų susidūrimai ir konfliktai. Šios dramos centre – Kaino paveikslas. Tai nerimstanti, ieškanti ir maištaujanti asmenybė. Nepasitenkinimas savo padėtimi, suvokimas, kad pasaulyje tiek daug blogio, kelia Kaino protestą prieš tą, kuris sutvėrė pasaulį. Jau pirmojoje scenoje, kur Adomas, Ieva ir kiti šeimos nariai šlovina dievą, Kainas pareiškia: „Aš neturiu ko melstis“. Jis nenori dėkoti visagaliui už tai, kad jis ir jo palikuonys per ištisas kartų kartas turės kentėti dėl to, kad nusidėjo jo tėvai. Dar daugiau, toks žiaurumas jam atrodo nesuderinamas su tikėjimu į dievo gerumą. O ir kiti dalykai jam atrodo prieštaringi ir nepaaiškinami. Kodėl „pažinimo vaisius“ buvo nuodėmės vaisius? Ir apskritai: argi žinojimas – nuodėmė? Kodėl tada žmogus apdovanotas protu? Šie Kainui kylantys klausimai bei abejonės neleidžia jam lenktis ir melstis visagaliui, kurio sutvertame pasaulyje tiek daug kančios ir disharmonijos . Jis atmeta dievo teises tvarkyti žmogaus likimą, tuo paneigdamas pačią dievo esmę. Tokiu būdu biblinis siužetas įgyja antireliginę prasmę.
Maištaudamas prieš dievą, reikalaujantį iš žmogaus paklusnumo, Kainas kartu protestuoja prieš kiekvieną priespaudą ir tironiją, kuri varžo žmogų. Kainas norėtų,
kad žmogus būtų savarankiškas, kad jam butų atvertas kelias į žinojimą, kad jis galėtų išsiaiškinti gyvybės ir mirties prasmę. Todėl jis ir seka paskui Liuciferį, žadantį jam daugiau nei dievas. Nors Liuciferis fantastinis personažas, tačiau jam autorius suteikia žmogiškų bruožų. Jis įvestas ne tam, kad suteiktų kūriniui paslaptingumo, o tam, kad dar labiau pabrėžtų labai žmogišką kūrinio idėją. Liuciferis įkūnija žinojimo pradą, žmogaus proto didingumą. Jis yra sukaupęs didžiulį žmonijos patyrimą ir tuo sužavi Kainą. Jis veda Kainą per visatos sferas, parodo, kad žemė yra tik menka visatos dalis ir labai praplečia Kaino akiratį. Tačiau neapsigaukime Liuciferio dvilypiškumu: Įkūnydamas laisvą ir nevaržomą jėgą, minties stiprybę, jis nenori padėti žmogui, nes jam nepažįstami meilės ir užuojautos jausmai. Liuciferiui žinojimas reikalingas tam, kad galėtų valdyti, o ne tam, kad sukurtų žmonėms laimę. Kainas tai supranta, todėl nenusilenkęs vienam viešpačiui, nevergaus ir niekam kitam.
Kainas nėra nėra savanaudis, jis moka nuoširdžiai mylėti. Baironas nuostabiai gražiai piešia jo meilę Adai ir jų vaikams. Jis nenori matyti Ados verkiančios, savo vaikų kenčiančių, jis norėtų sukurti jiems ir visai žmonijai gražų gyvenimą, tačiau nežino kaip. Tokiu būdu Kainas, kuris sielojasi ne vien dėl savo, o ir dėl kitų žmonių likimo, skiriasi nuo ankstyvesnių visiškai užsidariusių Bairono herojų maištininkų. Kainas nuoširdžiai myli ir savo brolį Abelį, tačiau jį erzina nuolankus Abelio paklusnumas neteisingam dievui. Šie abu paveikslai piešiami tipiška romantine maniera, kaip griežta priešingybė vienas kitam. Jų priešiškumas ypač išryškėja aukojimo scenoje. Abelis aukoja savo kaimenės ėriukus, o Kainas – vaisius. Abelis šlovina viešpatį klūpodamas, tuo pabrėždamas savo menkumą: „Priimk iš savo tarno nuolankaus, Iš pirmojo piemens šiame pasauly Pirmų bandų pirmagimius pirmuosius, Priimk šią auką menką ir niekingą. (Niekingą kaip ir viskas prieš tave!)“ Abelio monologe skamba savęs pažeminimas ir viešpaties šlovinimas. O Kainas kalba stovėdamas, jo žodžiuose nėra nusižeminimo, jis nieko nenori laimėti iš dievo keliaklupsčiaudamas, jis nori tik teisingo savo aukos įvertinimo: „Tu, kuris plačiai Esi galybe savo pagarsėjęs, Jehova – žemėj, dievas -danguje, Kurio visų vardų ir veikalų Mirtingam neįmanoma žinoti, Įrodyk mums, jog geras tu esi Ir patausok piktadarybes savo!“ Bet pasirodo, kad dievui Abelio kruvina auka brangesnė už Kaino auką. Kainas tai laiko neteisybe, dar kartą paliudijančia, jog dievas yra žiaurus ir trokšta kraujo. Kainas nori sunaikinti Abelio altorių, o kai Abelis bando priešintis, Kainas jį nužudo. Kovodamas už gėrį ir teisingumą, jis įvykdo piktadarystę – pirmasis į pasaulį atneša mirtį, kurios pats taip bijojo ir nekentė. Tačiau, kaip parodo Baironas, dėl to kaltas ne tiek Kainas, kiek tasai, kuris paskleidė žemėje tironiją ir atvėrė kelius blogiui. Todėl tragiškas dramos finalas dar labiau pabrėžia priespaudos ir smurto daromą žalą ir kartu išaukština maištininką, kuris nenori su tuo susitaikyti. Pagrindinė „Kaino“ idėja – kaip surasti kelią, galintį nuvesti žmogų į gėrį ir laimę, kaip padaryti jį laisva būtybe. Liuciferis tvirtina, kad laimė nesuderinama su žinojimu – stiprieji ir protingieji visada bus nepatenkinti savo likimu, o Kainas tiki, kad žinojimas gali atverti kelią, į laimę, todėl jis stengiasi pažinti pasaulį, prasiskverbti į gyvenimo paslaptis. Tiesa, Kaino svajonė apie laimės pasaulį neišsipildo, ir šioje dramoje prieštaravimas tarp herojaus ir aplinkos lieka neįveiktas, tačiau „Kaine“ labiau negu kituose Bairono veikaluose jaučiama galimybė jį nugalėti. Šios dramos herojus apdovanotas gilia meile žmonijai, jis gyvena ne tik savo asmeniniais rūpesčiais – jį labai jaudina ir kitų žmonių skausmai, jis nori visiems gero. Kainas nori, kad žmogus būtų savarankiškas, kad jam butų atvertas kelias į žinojimą, kad jis galėtų išsiaiškinti gyvybės ir mirties prasmę, tačiau neranda būdo tam pasiekti.

1894 m. V. Kudirka išvertė „Kainą“.

ir