„Lietuvių kalbos žodynas“ – didžiausias XX a. lietuvių kalbotyros veikalas, kurio idėją prieš 100 metų pradėjo realizuoti žymusis lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga. Dvidešimt Žodyno tomų šešis dešimtmečius (1941–2002 m.) rengė kelios kalbininkų kartos. Jame pateikiama senoji ir dabartinė lietuvių kalbos leksika. Žodžiai iliustruojami raštų nuo 1547 m. iki 2001 m. (religinės, mokslinės, grožinės, publicistinės literatūros) ir tarmių sakiniais, renkamais nuo 1902 m.
Žodyno apimtis: apie 22 000 puslapių, jame daugiau kaip 11 mln. žodžių, pavartotų Žodyno tekste (pavyzdžiuose, reikšmių apibrėžimuose ir kt.), 0,5 mln. leksikografinių straipsnių (antraštinių ir paantraštinių žodžių). Šis mokslinis Žodynas reikšmingas ne tik lietuvių kalbotyrai, bet ir lyginamajam indoeuropiečių kalbų mokslui. Jame parodoma žodžio geografija, istorija, kilmė, gramatinės formos ir kategorijos, darybiniai ryšiai ir variantai, semantinė struktūra, kirčiavimas, vartosena ir stilius. Tarmių leksika pagal fonetinius dėsnius transponuojama į bendrinę kalbą. Žodyne gausu etnolingvistinės medžiagos: iliustraciniai pavyzdžiai rodo žmonių buitį, visuomeninius santykius, etines vertybes, čia daug etnografinių detalių.
