Aušra Kaziliūnaitė — Mėnulis yra tabletė

pagal |

Aušra Kaziliūnaitė — Mėnulis yra tabletė

Trečiojoje knygoje „Mėnulis yra tabletė“ poetė Aušra Kaziliūnaitė lieka ištikima savo vertybėms – radikaliam, prie nieko nesitaikančiam individualizmui ir sąžiningam, atviram ir neornamentuotam žvilgsniui į tikrovę. Tikrovę, kuri demaskuojama ir dekonstruojama, neharmonizuojanti ir neteikianti vilties, tačiau… Tačiau, pasak autorės, gal tas egzistencinis dugnas suteikia pačią didžiausią galimybę atsispirti ir kilti – nefalsifikuotos gyvybės, nesumeluoto grožio ir neišglvotos prasmės kryptimi?

„Aušros Kaziliūnaitės poezija nesiliauja stebinti tiek savo filosofine jėga, tiek nesumeluotu avangardizmu, kuris šioje trečiojoje knygoje apima ne tik poetinę formą, bet ir turinį. Iš šiuolaikinių filosofijos teorijų, psichodelinės septintojo dešimtmečio estetikos, amerikiečių bytnikų ir prancūzų modernistų poezijos, Paryžiaus situacionistų palikimo ir 1968-ųjų gegužės įvykių atgarsių ji kuria tikrą minų lauką. Užminuojami dabartyje nusistovėję socialiniai santykiai: Aušra, pasitelkdama afekto būseną, klyksmą, perteikia nepasitenkinimą dėl to, kaip organizuojamas ir tvarkomas šiandieninis pasaulis. Intensyvi, kartais intymi, o kartais nepaprastai kovinga Aušros poetinė kalba trupina nusistovėjusius socialinės lyties mechanizmus. Knygoje „Mėnulis yra tabletė“ kuriama nauja estetika, vienijanti filosofines, menines ir revoliucines tendencijas – estetika, kuriai rūpi nebe lyrinio subjekto išgyvenimas, bet intensyviai išgyventas tapsmas paskirybe. Šis tapsmas neįmanomas, jei nesi laisvos bendruomenės dalis. Aušra kalba nebe apie save, bet apie tokią geismo bendruomenę, kalba pačiai bendruomenei ir sau jos viduje, kalba „mes“ vardu, pasineria į protėjiškai kintančias veiksmo formas, ir iš jų kuria naują efemeriškos laisvės, džiaugsmo, šėlo ir klyksmo poeziją.
Aušros poezija toli už savęs palieka, problemiškai užminuoja ne tik vadinamosios „moterų literatūros“ getą, bet ir visą moderniosios literatūros tradiciją. Ji kviečia perlaužti tabletę, kuria iki šiol mus vaišina sociumas, rinka ir visagalis literatūros kanonas.“
– Kasparas Pocius.