Baisu, kai staiga pamatai, jog ką tik buvęs gyvas tavo burtininkavimo mokytojas tapo stingstančiu lavonu. Dar baisiau, kai atsisukęs išvysti, kad dėl to kalti du samdomi žudikai kipšai, stovintys tarpdury su užtaisytais ginklais. Bet turbūt baisiausia, kai priešais tave tarsi iš po žemių išdygsta magas iš kito matmens…
Apžvalga paimta: g-taskas.lt
Na kiek galima laukti? Praktiškai laukiau veik dešimt metų. Dešimt metų, kol kažkas ryšis bent įpusėti pradėtą darbą. Ir tai ne pirmas kartas lietuviškosios leidybos ypatumuose: pradėtas leisti knygų ciklas, kur vyrauja tęstinis siužetas, sustoja vos pajudėjęs, arba „smagiausia“ – vežimas užstringa ties paskutine ciklo dalimi. Su Asprinu situacija analogiška.
Informacija apie knygą: pasakos suaugusiems, iš anglų vertė Vida Brazauskienė, Eridanas, 1999, 256 p
Pernai palikęs mūsų matmenį garsusis fantastas, Robert Asprin, vienas pats pripyškino daugiau nei dešimt, kartu su Jody Lynn Nye dar keletą istorijų, kurios pasaulyje žinomos „MythAdventures” pavadinimu. 1999-aisiais “Eridanas” išgimdė knygutę “Blėnių vežėčios”, kurioje po neatpažįstamais pavadinimais „Melų pasakos, niekai ir blėniai“ bei „ Melai, niekai ir nesusipratimai“ slepiasi pirmos dvi Roberto Asprino, ciklo dalys (originalūs pavadinimai: „Another Fine Myth” ir “Myth Conceptions”). Deja, po dešimtmečio situacija veik nepasikeitė. Veik, nes 2003-iaisiais neaiški leidykla “Festart” išleido tas pačias dvi apysakas, tik tikslesniais pavadinimais – „Dar vienas puikus mitas“ ir „Mitologizavimai“, bet daug prastesniu vertimu, su kuriuo niekam nesiūlyčiau susidurti.
Vertimas čia labai svarbus, nes šios pasakos suaugusiems (arba fentezi, kaip kam patinka) ypatingos ne siužetais, o humoristine stilistika, daugiaprasmiu literatūriniu audiniu, kur vietoj kraujo laisvai liejasi satyra, kalambūrai, sąmojai, negirdėti nematyti epitetai, fantastiški oksimoronai ir krūva anekdotiškos pliurpalynės, į kurias įklimpęs be šypsenos neištrūksti.
Skeptikams rekomenduotina pradžiai praversti knygutę perskaitant tik vėlniai (ne, ne velniai) žino, iš kur ištrauktus, frazeologizmus, patalpintus skyrių pradžiose:
„Kaip man draugužių neminėt…“ – Grafas Montekristas
„Nesusipratimai – pati svarbiausia karų priežastis.“ – A. Hitleris
„Apsvilęs demonas net pragarą nusiaubs.“ – J.V.Gėtė
„Kas būtų, jei į paskelbtą karą atvyktų tik viena pusė…“ – Liuciferis
Pagrindinis pasakų veiksmas rutuliojasi apie magiškas galias praradusį demoną, pedantą (visų vadinamą pedalu) Aahzą ir jo mokinį Skivį, kurie apsikarstę visokiais kerėjimo aparatais ir margo plauko pakeleiviais (prisirišęs jaunėlis slibiniukas Glypas, demonų medžiotojo vienaragis, kipšai, sfinksai ir kitokie atskalūnai) blaškosi po pasaulį ieškodami pinigų, garbės ir kitokių kūniškų malonumų. Ne patys tinkamiausi ir įprasčiausi charakteriai pasaulio gelbėtojų vaidmenyje, bet jie velka paskui save sveiko, nebanalaus humoro ir požiūrio į gyvenimą dozę.
Taigi, džiugu, kad Terry Pratchettas turi savęs vertą konkurentą maginės fantastikos žanre, bet tuo pačiu apmaudu, kad lietuviškai negalime nei vienu maitintis iki kol liksi pavalgęs. Ir matys pranašiškos bus paskutinės knygos eilutės:
„Kažkokia nuojauta man kuždėjo, kad geresnę naujieną išgrisiu dar negreitai.“
