Stalingrado mūšis reikšmingas ne tik kaip didis sovietų didvyriškumo Antrajame pasauliniame kare simbolis. Jis tapo ir šio karo psichologiniu lūžio tašku. Manoma, kad net Ribentropas prasidėjus karui su Rusija jau buvo ėmęs įtarti, jog neapdairūs Hitlerio veiksmai gali v irsti didžiausia istorijos katastrofa. Ne vienas istorikas teigia, kad fiureris buvo liguistai optimistiškas, todėl iki paskutinės minutės netikėjo, jog taip toli stepėmis nužygiavusi Pauliaus Šeštoji armija, tiksliau, vargani jos likučiai, bus paimta į nelaisvę. Aplink Stalingradą liko palaidoti šimtai tūkstančių beprotiškos idėjos įkaitų. Deja, nei Hitleris, nei Stalinas žmonių netausojo, gyvybė buvo taip siaubingai nuvertinta, kad sunku net suvokti: vyko tikros skerdynės. Neretai sakoma, kad žuvusiesiems labiau pasisekė, nes tiems, kurie turėjo ištverti badą, šalčius, nelaisvę, kankintis pūdami ar dėl žaizdų ir ligų, kulka galbūt būtų reiškusi mažesnį žiaurumą. Vokietis ir rusas tebuvo būtybės, savo vadų negailestingai varomos į Stalino miesto mėsmalę. O štai tas krėsle įsitaisęs strategas niekada nepasižymėjo tikro karvedžio savybėmis, nes nepaisė kasdienių fronto sunkumų. Kuris – Stalinas ar Hitleris? O gal abu?
