Serija: „Liudijimai #3“.
Knygoje „Iš karo korespondento užrašų“ – skelbiami rašytojo A. Vienuolio-Žukausko – karo korespondento – tekstai, skelbti 1919-1920 m. dienraštyje „Lietuva”. Įdomu, kad apie šią jo trumpą, vos pusantrų metų, veiklą žinoma labai nedaug.
Antanas Žukauskas-Vienuolis 1918 m. paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę pasitiko Anykščiuose, tačiau po kelių mėnesių, užėjus bolševikams, buvo suimtas. Jam pavyko pabėgti ir apsistoti Kaune, kur jis įsidarbino dienraščio „Lietuva“ redakcijoje. Darbas „Lietuvoje” ir lėmė, kad A. Vienuolis tapo pirmuoju lietuviškos spaudos karo korespondentu.
Anykščiuose gimęs Antanas Vienuolis (tikroji pavardė – Žukauskas) augo pasiturinčių valstiečių šeimoje, o per motiną giminiavosi su pačiu vyskupu Antanu Baranausku. Geriausiai žinomas kaip rašytojas prozininkas, jis domėjosi farmacija, muziejininkyste, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Bene mažiausiai žinomas jo gyvenimo epizodas – karo korespondento tarnyba.
Versdami „Iš karo korespondento užrašų“ puslapius sužinosite, kokia buvo karo su bolševikais Daugpilio apylinkėse eiga bei tenykščių žmonių gyvenimo ypatumai karo sąlygomis; kaip Lietuvos kariuomenė Radviliškio apylinkėse sutriuškino bermontininkus ir kaip klostėsi įvykiai kovoms pasibaigus; kaip vyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą ir kokias viltis vežėsi 1920 m. į Maskvą siųsta taikos delegacija; kodėl paaštrėjo Vilniaus krašto klausimas ir kaip vyko kovos su želigovskininkais.
Fronte sukauptus įspūdžius Antanas Žukauskas-Vienuolis ėmė skelbti dar 1919 m., kai jie trumpų apsakymų forma pasirodė periodinėje spaudoje. Jie buvo pažymėti prierašu „Iš karo korespondento užrašų“, kuris ir įkvėpė šios knygos pavadinimą. Rašytojas planavo išleisti plačios apimties leidinį, deja, 1940 m. okupacija užkirto kelią šiems planams.
Primirštas rašytojo kūrybos epizodas šiandien atrandamas iš naujo. Pristatomi atsiminimai – duoklė ir savo akimis karo siaubą patyrusiam autoriui, ir Nepriklausomybės kovų svarbos liudijimas.
