ir persmelktam liūdesio atspalvių Antano Vienuolio istorija pasakoja apie
Aldoną Tijūnaitytę, kuriai tenka patirti visus gyvenimo iššūkius ir
sunkumus. Dar mažytę ją išsivežė tėtis į Italiją, po Aldonos mamos
mirties, prieš II-ąjį pasaulinį karą. Mergytė kurį laiką augo laimingai
kartu su tėveliu Italijoje pas gerus žmones, tačiau laimė truko neilgai.
Ėmė stigti pinigų, reikėjo susirasti pigesnę pastogę, ir tėvelis kibo į
sunkius darbus laivyne, kur ir žuvo prispaustas sunkaus krovinio. Aldutė
liko viena, dar mažytė, našlaitė, besiblaškanti po našlaičių
prieglaudas ir įvairias šeimas, kuriose dirbo aukle, skalbėja, ir vis
trokštanti grįžti į Lietuvą pas krikštamotę, kol vieną dieną po visų
kančių ją įsivaikino turtinga sinjorina italė.
Antroje dalyje pasakojamas kitoks Aldonos gyvenimas – šviesesnis,
linksmesnis, gera įsivaizduoti, kad po sunkmečio jai ima šviesti
skaisti saulė. Tačiau vėl gyvenimo vingiai yra nenumatyti. Jos mirštanti
pamotė netikėtai randa savo tikrąją dukrą, o Aldona ima domėtis savo
šaknimis. Netikėtai reikalai prispaudžia ją ruoštis į kelionę, į seniai
svajotą gimtąją Lietuvą.
Romanas stipriai įtraukia savo istorija, personažo tikrumu, net
primena Dikenso Oliverį Tvistą. Įdomu skaityti apie šį istorijos
laikotarpį, kai vyko karas, ir kokie įvykiai ir nuotaikos tvyrojo tiek
Lietuvoje, tiek Italijoje. Smulkiai aprašytas Aldutės gyvenimo kelias
priverčia įsijausti į ją pačią, ir pajausti, kad viskas galėjo vykti iš
tikrųjų. Beje, Vienuolis parašė tęsinį vos 18 puslapių viename
rankraštyje, kuris pavadintas „Svečiai iš rytų”, kuriame pristatomas jau
velionės Aldutės mylimasis Vytautas, parskridęs iš Amerikos į Lietuvą.
