Antanas Škėma — Žilvinėėli

pagal |

Antanas Škėma — Žilvinėėli

Post modernizmas naujai įprasmina žinomą mitą ir įtraukia į mūsų epochos dvasinį kontekstą.
Novelė pradedama inversija: “Sugriuvo jis”. Atsiduriame Amerikos didmiesčio erdvėje. Mirtis atėjo netikėtai, kaip dažnai atsitinka XX a., katastrofų epochoje. “Jo žmona neverkė. Čia negalima rodyti jausmų. Čia visi užsidėję kaukes”. Sugriuvo “ne tik jis”. Sugriuvo ir jos gyvenimas. Bet “ji gyveno”. Ji – tai XX a. moteris, likusi viena svetimame jos dvasiniam pasauliui didmiestyje. Mirtis nenutraukė ryšio, o gyvenimas tapo vargana egzistencija. A.Škėma mėgsta mozaikinę kompoziciją: autorius pateikia sąmonės ir pasąmonės procesus, įvairias asociacijas (tai psichologinio modernizmo bruožas). Vienatvės problema – svarbiausioji novelės problema. Dėmesys sutelkiamas į trapų vidinį moters pasaulį. A.Škėmos kūrybos žmogus dažnai suskilęs į keletą personažų, kurie gyvena skirtingose erdvėse, tikrovėje ir pasakoje, dabartyje ir praeityje. Penktoje dalyje tikrovė traukiasi: transcendentinis (anapusinis) pasaulis virsta realiu. Vyras vaizduotėje virsta pasakos Žilvinu. Septintoje dalyje krikščioniškasis Dievas susipykźs su Rytų religijos vaizdiniais. Miesto sumaištis atgrasi. Čia žmonės lyg ūžianti srovė nuteka į požeminę skylę… Vadinasi, esi tik lašas! Devintoji dalis poetiška. Čia meldžiamasi už du: “Duokite mudviem”. Tačiau grįžimas į Rojų – į praeitį – yra neįmanomas. Yra tik pragaras. Skamba Faustos sandėris su Mefistofeliu: “Lėktuvai krinta, sprogsta bombos…”. Tokia šiurpi XX a. realybė – pragaras žemėje.
Meilė galėtų išgelbėti pasaulį, Ją ir jos Žilviną, bet pasaulis jau pasirašė sutartį su Mefistu. Vaizduotė vėl gražina jaunystę į namus. Vėl, kaip ir pradžioje, yra du: vyras ir moteris. Viskas kas gražu, amžina, prasminga, yra gimę iš meilės: ir “plonutėliai mezginiai”, ir “išdrožinėti Kristūs”…
(Visited 29 times, 1 visits today)