Antroje romano dalyje vaizduojamos dvi lygiagrečiai einančios siužetinės linijos: Napoleono Bonaparto, galingojo Prancūzijos imperatoriaus, ir maršalo Žano Batistės Bernadoto žmonos Dėzirė.
Svaiginantis likimo viesulas įsuka romano veikėjus į savo sūkurį, o „lemtingi ženklai ir stebuklai nesibaigia“. Kai kam likimo dovanos tarsi mana krenta iš dangaus, o kai kas visomis proto ir fizinių jėgų išgalėmis bando „pakelti karūną iš nutekamojo griovio“.
Šlovingi Napoleono keliai ir gėdingi klystkeliai nuolat susikerta su „mažosios sužadėtinės Eženi“ gyvenimo keliu, o paskutinė „didžiojo Prancūzijos žmogaus“ dovana – žibuoklių puokštelė poniai Bernadot – tai pirmos nuoširdžios, tyros ir neblėstančios meilės simbolis.
