1941-ieji – metai, amžiams įsirėžę į Leningrado (dab. Sankt Peterburgo) atmintį. Jais prasidėjo negailestingiausia žmonijos istorijoje miesto blokada, nusinešusi per 750 000 gyvybių. Iki jos karas atrodė labai toli. Niekas nesitikėjo, kad Vokietija užpuls Sovietų Sąjungą, valstybę, turinčią per 200 mln. gyventojų; ir vis dėlto − valstybę, visiškai nepasirengusią gintis. Didžiausia šio nepasirengimo auka tapo Leningradas.
Miesto gyventojai susidūrė ne tik su nacių brutalumu, bet ir pačios bolševikų valdžios abejingumu. Kiekvieną mėnesį mirdavo dešimtys tūkstančių žmonių. Badas, prasidėjęs jau pirmaisiais mėnesiais, ir lavonų krūvos, augančios tiesiog gatvėje, tapo kasdienybe. Šimtai suimtųjų, nužudžiusių kaimynus dėl maisto kortelių, net lavonų valgymas nieko nebegalėjo nustebinti. Visi bandė išgyventi. Bet kokia kaina.
Ši knyga – tai tikrasis ir nepagražintas beveik trejus metus trukusio košmaro vaizdas, kurio niekas taip neiliustruoja, kaip liudininkų prisiminimai. Tai yra išsami didžiausios miestą ištikusios tragedijos istorija kartu su pasakojimais tų, kurie sugebėjo išlikti žmonėmis, kai tai padaryti buvo sunkiausia.
