Andrius Almanis — Antrasis žiemgalių išėjimas

pagal |

Andrius Almanis — Antrasis žiemgalių išėjimas

„Antrasis žemgalių išėjimas“ – kronika apie žemgalių, palatvijo žmonių, gyvenimą. Pirmą kartą žemgaliai išėjo iš savo žemių 1290 metais, kai susirinkę Sidabros pilyje (netoli Joniškio) nutarė, jog skelbia savo valstybės pabaigą. Vieni pasidavė kalavijuočiams, o kiti išvyko į Lietuvą. Apie tai pasakoja Henriko Latvio Livonijos kronika.

Antrąjį žemgalių išėjimą mačiau ir jame dalyvavau pats. Keli Viešučių kaimo žemgaliai (iš tikrųjų mus vadindavo skerslatviais), netverdami vis didėjančių pyliavų ir mokesčių, grasinimų trėmimais, patys parašė pareiškimus, kad stoja į kolchozą. Tai atsitiko 1949 metų rugpjūčio 4 dieną mūsų tėvų troboje.

Mes, vaikai, jautėmės kaip suaugę, viską girdėdavome, matydavome ir suprasdavome, visame dalyvaudavome. Be mūsų niekas negalėjo įvykti. Didžiausias pagyrimas būdavo, kai suaugusieji pasakydavo apie mus – „kaip seniai“.

Jeigu suaugusiesiems koks nors įvykis atrodė dramatiškas, tikra prapultis, svieto pabaiga (žemgališkai „pagalum“), mums jis tebuvo linksmas nutikimas.

Niekas mūsų nelepino, iki vaikų teisių atsiradimo dar buvo visa amžinybė, vietoje jų koks nors laukinietis savo būties paįvairinimui pertraukdavo botagu per mūsų plikas blauzdas, kai lėkdavome kartu su šunimis paskui jo dardančius ratus.

Kroniką sudaro trylika stambesnių dalių, o šias – penkiasdešimt smulkių. Žinau iš patirties, kad skaitytojas vangiai ir nenoriai pradeda ilgesnį kūrinį, o trumpesnį mėgina paskaityti. Norėdamas sužinoti, kas bus toliau, skaito vieną nedidelę dalį po kitos, ir nė nepajunta, kaip įveikia apysaką, kroniką ar net visą romaną.

(Visited 2 times, 1 visits today)