Nepatvirtintais duomenimis, statistinis lietuvis kartais pasvajoja, ką darytų apiplėšęs banką: jis norėtų išsaugoti ir pinigus, ir asmeninę laisvę, ir pasidžiaugti savo žygio vaisiais.
Taip pat nepatvirtintais duomenimis, statistinis lietuvis bent kartą per kelias dienas užsuka į arčiausiai namų esantį prekybos centrą. Ketvirtadalis jų ateina į parduotuvę prieš pat uždarymą, nes būna ką nors gyvybiškai svarbaus pamiršę.
Šis kūrinys ir yra apie tai, kaip susiduria abiejų statistinių grupių atstovai.
Andrė Eivaitė nėra nei verslininkė, nei sėkminga karjeristė, nei bohemos ar elito atstovė. Ji – tiesiog statistinė lietuvė. Tokia, kokių galima sutikti kasdien Vilniaus gatvėse, parduotuvėse, viešajame transporte. Ji, kaip ir dauguma žmonių, kas rytą nelaiminga keliasi ir eina į darbą. Ten ji nepasirašinėja milijono vertės sutarčių, nevažinėja į užsienio komandiruotes, nesprendžia globalių problemų, pakeisiančių planetos sukimosi kryptį. Vakarais ji stovi prekybos centre eilėje prie kasų, grįžusi namo tikrina vaikų paruoštas pamokas ir šaukia ant jų dėl nesuplautų indų.
Todėl ir šios (pirmosios, bet ne paskutinės) knygos personažai – eiliniai miestiečiai. Visiškai nesitikėdami, jie pakliūva į tikrai neeilinę situaciją. Visų jų gyvenimą jei ne kardinaliai, tai bent truputį pakeičia viena naktis, praleista prekybos centre.
