Grafą Aleksandrą Rostovą bolševikų tribunolas 1922 metais nuteisia namų areštu iki gyvos galvos ir šią bausmę jam skiria atlikti… prabangiame „Metropolio” viešbutyje Maskvoje, esančiame kitoje Raudonosios aikštės pusėje nuo Kremliaus. Rostovas, išsilavinęs ir sąmojingas aristokratas, niekada jokio darbo nedirbęs laisvūnas, priverstas gyventi mansardoje įrengtame kambarėlyje, o tuo tarpu anapus viešbučio sienų vienas kitą keičia audringiausi Rusijos istorijos dešimtmečiai iki pat 1954-ųjų.
Viešbučio, tegu ir nemažo, uždaroje erdvėje prabėga didesnė žmogaus gyvenimo dalis, bet nepasakytum, jog tas gyvenimas būtų neįdomus, nuobodus ar neprasmingas tiek jam pačiam, tiek ir skaitytojui. Negana to, pasitaiko valandėlių, kai grafas čia pasijunta „laimingiausiu žmogumi visoje Rusijoje”.
Paradoksas, akibrokštas, kiek primenantis aukštyn kojom sąmojingai apverstą Robinzono Kruzo istoriją, sužavėjo Vakarų pasaulio skaitytojus. Ne vienas prestižinis leidinys romaną įvardijo kaip geriausią praėjusių metų knygą, todėl įdomu, kaip šį demonstratyvų tikrovės ir fikcijos disonansą, šią provokuojančią utopiją apie išminties, gėrio ir grožio salelę porevoliucinės Rusijos kraujo jūroje priims lietuvis skaitytojas, kuris galbūt autentiškiau, nei, tarkim, amerikietis, vertins knygoje vaizduojamo laikotarpio istorinę realybę.
