Autobiografinėje prisiminimų ir pamąstymų knygoje “Alkio biografija” autorė Amélie Nothomb atveria neįtikėtiną nuotykių, kančios ir paradoksų kupiną mergaitės vunderkindės pasaulį. Pagrindinė romano herojė su savo tėvu diplomatu, mama, broliu ir seserimi blaškosi po įvairias šalis – Japoniją, Kiniją, Ameriką, Bangladešą, Birmą, Laosą – ir per šias klajones filosofuoja apie istorinius, socialinius ir netgi kultūrologinius alkio aspektus. Alkis, jos manymu, yra vidinės energijos šaltinis, pagrindinis gyvenimo variklis. Perfrazuodama garsiąją Gustave’o Flaubert’o frazę, autorė teigia: “Alkis – tai aš”. Pilvo alkį Nothomb tiesiogiai sieja su visa ko alkiu – visavertės būties stoka, kankinama tuštuma ir siekiu tą tuštumą kuo nors užpildyti. Knygoje bandoma įminti Vanuatu salyno gyventojų amžino nevalgumo mįslę, supriešinti jį su kinų ir kitų pasaulio tautų rajumu. Taip pat skaitytojas čia susidurs su patologinėmis mažametės herojės būsenomis: bulimija (nepasotinamu rajumu), anoreksija (nevalgumu) bei potomanija (nepaliaujamu troškuliu). O kur dar vaiko polinkis į alkoholizmą, dramatiška ir drauge komiška mergaitės patirtis japonų darželyje ir amerikiečių mokykloje, susitikimai su raupsuotaisiais, sukrečiantis pasakojimas apie Gyvosios Deivės šventyklą, nenumaldomas saldumynų, žemėlapių pažinimo, knygų, žodžių ir meilės troškulys. Visa tai ir daugelį kitų pikantiškų detalių atskleis kandaus humoro ir ironijos kupina , elegantišku stiliumi parašyta knyga.
