Serija: „PFAF #76“.
Vulkanas – tai milžiniška kosminė stotis, bjauri kaip pati nuodėmė ir nuožmi kaip tikra mirtis. Specams čia beveik rojus, o migrams – tikrų tikriausias pragaras. Jaunasis Stenas, bevaidindamas kietuolį, ansčiau ar vėliau būtų sulaukęs gan įprasto galo – smegenų išdeginimo. Tačiau likimas įteikė jam stebuklingą gyvenimo biletą…
Vulkanas – tai milžiniška kosminė stotis, bjauri kaip pati nuodėmė ir nuožmi kaip mirtis (čia iš knygos reklaminio aprašymo). Vulkanas tai nuostabus biurokratinis mechanizmas, kokio galėtų pasimokyti mūsų valdininkai (neduok Dieve). Korporacija, kuriai priklauso Vulkanas, išleidžia daug pinigų darbininkų vilionėms. Stotyje maži mokesčiai, didelės algos, bet vieną kartą čia atvykus kelio atgal nebėra. Kodėl? Atėmus, nuomą, maisto davinio kainas, pramogų išlaidas beveik nieko nelieka. O jeigu dar surengi baliuką gimtadienio, paaukštinimo darbe ar šeimos pagausėjimo proga tai dar ir įsiskolini.
Pagrindinis veikėjas Stenas, kaip tik tokių tėvų, kurie buvo įvilioti pinkles, sūnus. Tėvams žuvus Stenas stengiasi bet kokia kaina ištrūkti iš stoties. Plačiau apie tai paskaitykite patys.
Autoriai neriša pasakojimo prie tiesios laiko linijos, kartkartėmis nušoka atgal, po to vėl grįžta. Pats pasakojimas susideda iš keturių dalių: Vulkane, armijoje, misijoje, ir vėl Vulkane.
Man nepatiko tai, kad apie mokslus armijoje pasakojama detaliai, tuo tarpu apie nuotykius misijoje pasakojama, atlaidžiai prašokstant didžiulius tarpus vos pavyksta suprasti apie ką skaitai. Atvirai pasakius, nuotykiai misijoje, mano nuomone, žymiai įdomesni už vyresnybės išsidirbinėjimą armijoje. Be to vien iš istorijos su žudiku būtų galima parašyti atskirą knygą ir prikaustyti dėmesį ilgam, tačiau autoriai tam skiria tik keliolika eilučių.
