Algimanto Čekuolio kelias į literatūrą savitas.
Baigęs Literatūros institutą Maskvoje jis suprato: nors Sovietų Sąjungoje neva raginama rašyti tiesą, bet iš tikrųjų draudžiama. Todėl nusprendė rinktis eilinio jūrininko darbą ekspediciniame Klaipėdos žvejų laivyne. Laive pakako ir iššūkių, ir konfliktų: su gamta, jūra, draugais, pačiu savimi. Gyvenimas jūroje virte virė – nieko nereikėjo išgalvoti, tik aprašyti. Kai traleris, kuriame Algimantas jau dirbo bocmanu, buvo pasiųstas į Kubą, iš laive žvejybos besimokančių kubiečių jis pramoko ispaniškai. Netrukus Kuboje ėmė dirbti vertėju, vėliau – korespondentu spaudos agentūroje „Novosti“ Kanadoje, dar vėliau vadovavo šios agentūros biurams Portugalijoje, Ispanijoje.
Grįžęs į Lietuvą A. Čekuolis tapo „Gimtojo krašto“ redaktoriumi. Prasidėjo Sąjūdis, Nepriklausomybės metai. Gyvenimas buvo toks turiningas, kad tereikėjo jį stebėti ir išgryninti. Šios aplinkybės padėjo atsirasti naujam žanrui literatūroje – faktų prozai.
Informacinių technologijų amžius reikalauja glaustumo ir konkretumo. Faktų prozai nereikia išvadų – jas pasidaro pats skaitytojas. Būtent taip rašo ir pasakoja neprilygstamas pasaulio įvykių ir mokslo naujovių stebėtojas Algimantas Čekuolis.
Tai atsakymas į klausimą, kodėl jo knygos taip skaitomos Lietuvoje.
