1941 m. pradžioje Vokietijoje, daugiausiai Kazio Škirpos pastangomis, įsteigiamas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kuris mėgina koordinuoti Birželio sukilimą Lietuvoje, suformuojama Laikinoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Juozo Ambrazevičiaus, kuriami savisaugos batalionai… Deja, okupacinė vokiečių valdžia net neketina rimtai bendradarbiauti nei su LAF‘u, nei su Laikinąja viriausybe, nei su įsisteigusia Lietuvių nacionalistu partija (LNP). Savisaugos batalionai klastingai įtraukiami į žydų žudynes, Birželio sukilimo nuopelnai menkinami, Laikinoji vyriausybė paleidžiama, galiausiai uždaroma ir Lietuvių nacionalistų partija… Lietuvoje paprasčiausias okupacinis režimas, pridengtas savivaldos regimybe (generolas Petras Kubiliūnas ir jo tarėjai).
Nauja „Erelio sparnuose“ yra tai, kad pirmą kartą taip nuosekliai ir įtikinamai parodytas lietuvių patriotų (nacionalistų) idėjų, siekių ir darbų tragiškas neatitikimas, vidinė drama: iš tikrųjų kolaboravimas okupacijos sąlygomis reiškia ir tautos, ir savęs, ir nepriklausomybės išdavystę, o įsivėlus i žydų bei tautiečių naikinimą — ir nusikaltimą žmogiškumui. Didžioji, visa persmelkianti romano mintis – bet kuri (ar sovietinė, ar nacistinė) okupacija siekia sugniuždyti tautos valią, iš vidaus išsprogdinti jos dorovines nuostatas, sužlugdyti jos gebėjimą blaiviai mąstyti…
Autorius vykusiai naudojasi istorine medžiaga, itin įtaigu, kad Nacionalistų partijos ideologo Zenono Blyno, rusų sušaudyto 1945 m., paveikslas kuriamas remiantis jo dienoraščiais. Be abejo, romane tęsiamas pasakojimas apie Vytauto Kundroto, Jono Paragio, taip pat kitų istorinių ano meto asmenybių likimus. Tai dokumentuota vokiečių akupuotos Lietuvos (daugiausia Kauno) vizija.
Dvi okupacijos, negailestingai laužiusios likimus, leidžia suvokti, kodėl toks žiaurus Lietuvoje buvo pokaris: pažeistas patsai žmoniškumo branduolys. Tačiau tai ne tiesioginė, o išvestinė „Erelio sparnų dvelksmo“ įžvalga.
