Pasak paties rašytojo, vienas iš paskutinių jo kūrinių, romanas „Sala“ (1962), pareikalavo dvidešimties metų apmąstymų ir penkerių metų kūrybinio darbo. Tai jau nebe niūri antiutopija, kaip„ Puikus naujas pasaulis“ (liet. 2006), bet šviesi, įkvepianti utopija, kurioje žmonės džiaugiasi gyvenimu, nors šis džiaugsmas ir iliuzinis. Rinkdamas medžiagą šiam kūriniui, autorius studijavo graikų istoriją, polineziečių antropologiją, sanskrito, kinų, budistinių tekstų vertimus, farmakologiją, neuropsichologiją, psichologiją ir edukologiją.
„Saloje“ pasakojama apie vieną Ramiojo vandenyno salą, kurioje jau 120 metų klesti taika bei ramybė. Sala sulaukia ją supančio pasaulio pavydo ir priešiškumo. Rengiamas sąmokslas ją užimti. Tačiau pagrindinis jo vykdytojas, žurnalistas Vilas Farnabis, pagyvenęs tarp salos žmonių, yra priverstas naujai pažvelgti į pasaulį, jis permąsto savo vertybes ir įgyja gyvenimo džiaugsmo bei vilties.
