Aldous Huxley — Puikus naujas pasaulis

pagal |

Aldous Huxley — Puikus naujas pasaulis

Poetas, dramaturgas, romanistas, eseistas, kritikas, filosofas Aldousas Huxley (1894–1963) – vienas talentingiausių ir įtakingiausių XX a. anglų rašytojų, savo kūryboje meistriškai atskleidęs konfliktą tarp racionalistinių ir jausminių pradų žmogaus dvasiniame gyvenime ir pranašiškai numatęs individo niveliacijos ir mąstymo standartizavimo pavojų technikos ir masinės kultūros amžiuje. Romane „Puikus naujas pasaulis“ („Brave New World“, 1932), daugelio kritikų laikomu geriausia A. Huxley knyga, satyriškai vaizduojama utopinė ateities visuomenė, kurios totalitarinė ir kvaziteokratinė santvarka naikina žmogiškumą ir individo reakcijų spontaniškumą, taip pat gyvenimo formų laisvę ir įvairovę. Susikūrus vieningai pasaulinei valstybei, masinė gamyba įsivyrauja ir žmonių gyvenime bei profesiniame rengime: žmonių gemalai auginami kolbose (rašytojas čia nuspėjo žmonių klonavimo galimybę), kur jie veikiami įvairiais būdais, nustatančiais jų būsimą vietą visuomenės hierarchijoje – vadovų, technikų, patarnautojų, juodadarbių ir kt. kastose. Užprogramuotas tik tam tikram darbui „žmogus gauna, ko nori, ir niekada nenori to, ko negali gauti“ (romane nemaža sąmojingų aliuzijų į gyvenimą Sovietų Sąjungoje). Į šį pasaulį, kuriame knygos, rožės ir gamta laikomi nereikalingais dalykais, atvyksta indėnų rezervate užaugęs „Laukinis“, sugebėjęs išsaugoti įgimtus žmogiškus jausmus: meilę, neapykantą, kančią ir džiaugsmą. Išgyvenęs nelaimingą meilę merginai, kuriai meilę atstoja seksas, išjuoktas ir paniekintas Laukinis galiausiai nusižudo. Romano pabaigoje išryškėja jo pavadinimo prasmė: perskaitęs W. Shakespeare’ą, kurio raštus rezervate jam buvo davęs vienas senas indėnas, herojus tikėjosi išvysti „puikų naują pasaulį“, apie kurį kalbama dramoje „Audra“, tačiau jo vietoj pamato tik bedvasę civilizaciją, kur nėra nei gyvenimo pilnatvės, nei kančios, nei džiaugsmo.

(Visited 148 times, 1 visits today)