Sovietmečiu A. Puišytė pasirašinėdavo Elenos Aušraitės slapyvardžiu, bendradarbiavo antisovietinio pogrindžio leidinyje „Rūpintojėlis“. 1990 m. pirmame Lietuvos rašytojų visuotiniame susirinkime poezijos rinktinė „Neužmirštuolių skliautas“ nominuota Nacionalinei premijai. Parašė pjesių-pasakų lėlių teatrams, libretą operai „Kauko sakmė“. Vilniaus universiteto kiemo teatras pastatė misteriją „Įvardijimai ir sąskambiai“. Poezija versta į anglų, vokiečių, suomių, čekų, vengrų, estų, latvių, ukrainiečių, rusų ir kitas kalbas. Eilėraščių tekstais kompozitoriai sukūrė vokalinių ciklų, sonatų (išleista plokštelės), kantatų, baladžių, siuitų, kūrinių vaikų chorams (publikuota leidiniuose „Tai gražumas tėviškėlės“, „Ąžuoliukai“, „Mūsų mažiesiems“, „Po gimtinės ąžuolėliais“, „Dainų dainelė-91“ ir kt.). Dainų tekstai pelnė premijas: I-oji premija už tekstą dainai chorinės dainos konkurse Juozo Gruodžio 100-čiui, dvi II-osios premijos už tekstus dainų konkurse vaikams ir moksleiviams 1989 m. Išvertė įvairių poetų kūrybos, publikuota „Poezijos pavasario“ almanachuose ir žurnaluose.
Kūrybos kritika
„A. E. Puišytė yra itin įsiklausiusi į istoriją, pasiekusi istorijos asmeninio, likiminio išgyvenimo lygmenį. Istorinę poemą-kroniką „Įvardijimai ir sąskambiai“ (1985) gal labiausiai nuo cenzūros (ir ne tik) nukentėjusį poetės kūrinį laikyčiau aukščiausiu jos pasiekimu. Prieš tai dar buvo „Choralai gyvenimui ir žodžiui“ (1977), privertę jau anuo laiku mąstančiuosius apie poeziją suklusti – suklusti dėl moralinės pozicijos ir dėl formos, frazės, skambėjimo: „Tos liaunos linijos tarytumei lelijos tyliai šnara: „Gyvenime, aš svaigų tavo vyną trokštu gert iš tobulos taurės…“ Bendriausia prasme A. E. Puišytės kūryba yra meditacinė, susijusi su dvasinėmis būsenomis, apmąstymais, įsimąstymais <…> Meditacijų lauke poetė profesionaliai veikia skirtingais žanrais: klasikine elegija, bibline vigilija ar psalme, iš muzikos perimta rapsodija ar choralu, metaforiniu atodūsiu, aidu, laišku, rečitacija.“ – Viktorija Daujotytė
