Serija: „Garsiausios XX a. pabaigos knygos #76“.
Ne be pagrindo didžiausio ilgesio kamuojama herojė visoje romano istorijoje [įvairiais gyvenimo laikotarpiais] jautė tris stipriausius troškimus: ji ilgėjosi Dievo, pirkinių ir meilės.
Filosofai nuolat pliauškia apie tai, kaip jie stebi pasaulį ir gyvenimą bei daro išvadas, bet galiausiai viskas kažkodėl išvirsta į storas knygas apdulkėjusiais viršeliais, pilnas tarptautinių žodžių ir skaitomas nebent kokio daktaro Fausto. Kitaip sakant, filosofija kažkodėl virto vos ne gyvenimo priešingybe. Tačiau gyvenimą stebėti ir apmąstyti natūralu ir kone gyvybiškai būtina kiekvienam sveiko proto ir jautrios širdies žmogui. Ką tada daryti?
Išeitį rado Alainas de Bottonas (g. 1969), šveicarų kilmės anglų rašytojas. Savo septynias knygas jis pats vadina „populiarinimu“ – jose filosofų mintis ir pastebėjimus jis mėgina priartinti prie gyvenimo, tam pasitelkdamas savo paties išrastą žanrą, savotišką romano ir esė mišinį.
Vienišė Alisa beveik nebeturi nei vilties, nei noro susirasti vaikiną, kai netikėtai pobūvyje susitinka Eriką. Paskui seka keletas pasimatymų, o tada prasideda tiesiog meilės istorija. Ji nebūtų niekuo ypatinga, jei ne meistriškas jos pasakojimo būdas. Visos įsimylėjėlių svajonės, abejonės ir pastebėjimai, pasirodo, yra ne tokie ir nauji – apie juos visus yra kalbėję žymiausi visų laikų filosofai ir menininkai. O ir skaitytojui nuolat tenka nustebus šūktelėti – ei, ir aš! Kadangi viskas papasakota šmaikščiai ir taikliai, galiausiai nejučia pradedi patyliukais kikenti iš savęs…
