Žiema Stokholme

Švedų rašytoja Agneta Pleijel (g. 1940) savo kūryboje mėgino suderinti du moters paveikslus: išorinį – tvirtą ir vidinį – pažeidžiamą. Romanas „Žiema Stokholme“, pasirodęs 1997 m., Švedijoje iš karto tapo skaitomiausia, daugiausia moterų, knyga. Šiame originalios formos, daug autobiografinių elementų turinčiame romane autorė sprendžia sunkią dilemą: kaip moteriai išsilaikyti vyrų pasaulyje? kaip pasiekti savo tikslą neišsižadant moteriškumo? „Šiom Stokholmo žiemom, kai pasiekėme labiausiai emancipuotą istorijos periodą, moterys klysta manydamos, kad viešpatauja lygybė“. ... Vieną dieną moteris sužino, kad vyras myli kitą. Vyras, negalėdamas apsispręsti, „žiaurus kaip angelas“ blaškosi tarp savo mylimųjų. Kompiutery moteris pradeda naują bylą „Šimtas dienų“. Rašydama ji tikisi atsikratyti siaubo ir baimės. Per šį laiką ji sutinka naują vyrą, o pirmiausia – pačią save. Arba tą mergaičiukę, kuri užsikrovė sau ant pečių tėvų krizę ir skyrybas, stengėsi visad dirbti, niekad nesiilsėti, niekad nieko nesiskolinti. Taip ji tapo sumanumo pabaisa, apaugusia siaubingais šarvais, kuriuose merdi jos individualybė.