Bėgdamas nuo politinės priespaudos aštuoniolikmetis Abdulrazakas Gurnah (1948 m.) paliko gimtąjį Zanzibarą ir apsigyveno Anglijoje. Dešimt romanų sukūręs autorius savo rašytojo karjerą paskyrė tremties temai, nagrinėdamas klausimą, kaip ir kodėl žmonės atsiduria toli nuo namų, šeimos, bendruomenės, o kartais ir nuo savęs. 2021 m. jam skirta Nobelio literatūros premija už „bekompromisį ir užuojautos kupiną įžvalgumą nagrinėjant kolonializmo padarinių ir pabėgėlių likimų, pakibusių tarp kultūrų ir žemynų, temas“.
Pabėgęs iš tėvų namų rytinėje Afrikos pakrantėje, dar visai mažas Iljasas pagrobiamas kolonijinės kariuomenės ir patenka į vokiečių misionierių mokyklą. Po daug metų jis galiausiai grįžta į gimtąjį kaimą, tačiau tėvų neberanda, o sesuo Afija – atiduota žmonėms, kurie su ja elgiasi prasčiau nei su verge. Iš tos pačios kariuomenės kitas jaunuolis – Hamza irgi grįžta namo su giliais kūno ir sielos randais. Jis tetrokšta paprastų dalykų – turėti darbą ir užsitikrinti saugumą. Tik sutikęs gražuolę Afiją supranta taipgi troškęs meilės. Jaunuolių likimams pinantis į vieną, jiems gyvenant savo kasdieną ir įsimylint, ant kito žemyno ima tamsėdamas slinkti naujo karo šešėlis.
„Knygoje „Anapus mirties” galime stebėti Abdulrazako Gurnah gebėjimą grakščiai nagrinėti skaudžią temą dviem lygmenimis vienu metu. Ši istorija – tai Europos kolonializmo epas ir kartu intymus žvilgsnis į kaimo gyvenimą viename iš daugelio pro akis praleistų žemės kampelių. Čia iškalbingi tiek faktai, tiek jausmai.” – THE WASHINGTON POST
„Svarbus ir įspūdingas kūrinys, ištrinantis ribas tarp žanrų. Tai istorinis epas, nuotykių romanas ir galiausiai – meilės istorija.” – PITTSBURGH CITY PAPER
„Tylaus grožio ir tylios tragedijos knyga.“ – FINANCIAL TIMES
„Anapus mirties” – odė žmonėms, kurie laikėsi savo įpročių ir mėgavosi kasdienybės džiaugsmais, nepaisydami mėginimų juos iš jų atimti.
