Viduržemio sakmėse pasakojama apie tai, kas nutiko daug šimtmečių iki „Žiedų Valdovo“. Šios knygos įvykiai klostosi didžioje šalyje už Pilkųjų uostų vakaruose: po tuos kraštus kadaise vaikščiojo Medžiabarzdis, tačiau juos paskandino didysis kataklizmas, užbaigęs pirmąjį pasaulio amžių.
Tais tolimais laikais Morgotas, pirmas Tamsusis Valdovas, gyveno šiaurėje, milžiniškoje Angbando tvirtovėje – Geležies Pragare. Turino ir jo sesers tragedija skleidėsi Angbando baimės šešėlyje, nuolat gresiant karui, kurį Morgotas paskelbė visoms žemėms ir slaptiems elfų miestams.
Jų trumpą ir aistringą gyvenimą lėmė beribė Morgoto neapykanta jiems, Hurino vaikams, nes jų tėvas drįso jam nepaklusti ir atvirai, į akis niekinti. Prieš Turiną ir Nienorą Morgotas pasiuntė savo baisųjį tarną Glaurungą – galingą dvasią, turinčią milžiniško besparnio ugnimi alsuojančio drakono pavidalą. Baugiai raiškios mitologinės dievo ir drakono figūros žengia į pasakojimą apie negailestingus užkariavimus ir pabėgimus, apie persekiojimą ir slėptuves miškuose, apie pasipriešinimą vis silpstant vilčiai.
Glaurungas pašaipiai ir kandžiai griauna Turino ir Nienoros likimą, remdamasis šėtoniška klasta, melu ir apgaule, taip įgyvendindamas Morgoto prakeikimą.
Ankstyviausios šios J. R. R. Tolkieno sukurtos sakmės versijos siekia Pirmojo pasaulinio karo pabaigą ir keletą paskesnių metų. Gerokai vėliau, jau baigęs „Žiedų Valdovą“, šitą sakmę jis parašė iš naujo, žymiai ją išplėsdamas, papildydamas ir siužetą, ir personažų charakterius. Sakmė tapo viso jo tolesnio darbo apie Viduržemį šerdimi. Tačiau Tolkienui nepavyko jos baigti. Šioje knygoje po ilgo ir kruopštaus rankraščių tyrimo siekiau pateikti sklandų, svetimų redakcijų neiškraipytą pasakojimą.
