Ciklo „Laimė nutekėjimo“ apsakymai užima reikšmingiausią vietą Žemaitės kūryboje. Vaizduodama vedybas, šeimą ir moters likimą šeimoje, ji atskleidė esminius to meto tikrovės reiškinius. Ciklą sudaro šeši apsakymai. Vienuose iš jų pasakojama apie nelaimingai susiklosčiusį gyvenimą („Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“, „Neturėjo geros motinos“), kituose parodomas laimingas šeimos gyvenimas („Sutkai“, „Sučiuptas velnias“).
Žemaitė ne paprasta tikrovės aprašinėtoja, o nuovoki menininkė, talentinga pasakotoja. Jos apsakymuose plačiai vaizduojama veikėjų aplinka ir kasdienybė. Kūrinių žavesį nulemia turtinga ir vaizdinga kalba, gyvi, ryškūs, nepakartojami veikėjų paveikslai. Žemaitė lietuvių prozoje pradėjo objektyvaus pasakojimo tradiciją, kuri gyva ir mūsų dienomis.
