Islandija traukia ne tik įspūdinga gamta – kalnais, fjordais, kriokliais, ugnikalniais ir ledynais, ji taip pat yra įdomi savo istorija, kultūra ir gausia, įvairiažanre senąja bei naująja literatūra. Senoji islandų literatūra – viena savičiausių ir turtingiausių viduramžių Europos raštijos tradicijų, didžiąją jos dalį sudaro sagos. Islandų kalbos žodis saga kilęs iš veiksmažodžio segja – „sakyti, pasakoti“, taigi pirminė saga reikšmė yra „tai, kas papasakota“. Senąja islandų kalba saga vadintas bet koks prozinis pasakojimas. Tai ir žodiniai pasakojimai – sakmės – apie įvykius, ir iš šių pasakojimų išaugę rašytiniai kūriniai. Šis žodis turėjo ir tebeturi dar vieną, žymiai platesnę prasmę, įvardijančią ištisas įvykių sekas, arba istoriją: saga Íslands – „Islandijos istorija“, miðaldasaga – „viduramžių istorija“, veraldarsaga – „pasaulio istorija“, mannkynssaga – „žmonijos istorija“ ir taip toliau.
Islandų sagos yra bene išsamiausi ankstyvieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose pasakojama ne tik apie Šiaurės tautų gyvenimą IX–XIV amžiais bei šių kraštų priešistorę – jose išlikę ir liudijimų apie šiauriečių kontaktus su kitomis tautomis, tarp jų ir su kaimynais – Baltijos regiono gyventojais. Sagose yra pasakojimų apie skandinavų ekspansiją į rytus: plėšikavimus Baltijos pakrantėse ir susidūrimus su tenykštėmis gentimis, variagų žygius į Gardarikį (Rusią) ir dar toliau – į Mikligardą (Konstantinopolį) tarnauti Bizantijos imperatoriams. Lietuviškai kol kas turime tik dvi senovės islandų sagas – „Egilio sagą“ ir „Kniutlingų sagą“.1 Jose yra epizodų apie skandinavų kontaktus su baltais, ir tai svarbūs ankstyvieji istoriniai liudijimai apie Baltijos regiono tautas.
