„Vandens pažadas“ – ilgai lauktas naujasis Abrahamo Vergheseʼo romanas. Tai įspūdingas, be galo gražiai parašytas ir išmintingas epas apie meilę, tikėjimą ir mediciną
Kerala, Pietų Indijos Malabaro krantas, 1900–1977 metai.
Tai pasakojimas apie tris vienos giminės kartas, kurias vis ištinka ta pati bėda: mažiausiai vienas šeimos narys nuskęsta, o Keraloje vanduo tyvuliuoja visur.
Dvylikametė krikščionė (pirmąją bendruomenę Keraloje įkūrė apaštalas Tomas), neseniai palaidojusi tėvą, valtimi išgabenama tuoktis: keturiasdešimtmetį jaunikį ji pirmą kartą pamatys per vestuves. Taip prasideda naujas šios mergaitės, būsimosios matriarchės, gyvenimas, kuriame netrūks ne tik kuklių džiaugsmų ir jaukių rūpesčių, bet ir vargo, sielvarto ir mirčių. Nesikeis tik jos pasitikėjimas Dievu ir meilė – vyrui ir žmonėms, ir ji taps neįtikėtinų permainų liudininke.
„Vandens pažadas“ piešia mirguliuojantį kaip povo plunksnos Indijos, kokios jau nebėra, ir laiko, kuris jau praėjo, vaizdą. Tai himnas medicinos pažangai ir žmogaus protui, kuklus liudijimas, kokių sunkumų teko patirti ankstesnėms kartoms dėl tų, kurie gyvena šiandien. Tai vienas iš meistriškiausių romanų, išleistų pastaraisiais metais.
