Rusija siekia skleisti priešiškas nuotaikas: užsienyje jos diplomatai pliekia Vakaruose vyraujančią „rusofobiją” ir kursto populistines nuotaikas, o šalies žiniasklaida pristato Rusiją kaip taikią kaimynę ir tradicinių socialinių vertybių tvirtovę. Jos šnipai visur kiša nosį ir nevengia žudyti, o įsilaužėliai ir troliai kiaurą parą atakuoja Vakarų sistemas. Paprastai tai vadinama „hibridiniu karu”, bet tai neteisingas rusų strategijos supratimas.
Šiuo tyrimu, kuriame remtasi ne tik gausiais rusų rašytiniais šaltiniais, bet ir pokalbiais su Rusijos kariuomenės, saugumo ir vyriausybės pareigūnais, įrodoma, kad Kremlius pritaikė tradicines nekarinio „politinio karo” formas šiandieniniam pasauliui. Putinas supranta, kad vieningi Vakarai yra žymiai turtingesni ir stipresni, todėl siekia juos skaldyti ir blaškyti, vildamasis, jog taip privers Vakarus arba susitaikyti su jo pretenzija į Rusijos, kaip pasaulio galios, statusą, arba bent jau nesugebės užkirsti jam kelio. Šio proceso eigoje Rusija gali išpranašauti, kaip pasikeis pati karo prigimtis – gali būti, kad ateitis priklauso politiniam karui.
