Anapilin anksti iškeliavusio rašytojo, įvairių literatūros premijų laureato dar suspėtą parengti smulkiosios prozos knygą „Miestelio istorijos” sudaro linksmos grakščios novelės su grotesko elementais, nevaržomos fantazijos protrūkiais ir netikėtomis gyvenimiškomis perversijomis. Tai lyg savotiškas antrosios rašytojo knygos „Gusto istorijos” (1983), po kurios tapo žinomas visoje Lietuvoje” tęsinys. Abi knygos iliustruotos karikatūristo Jono Varno piešiniais. Ir šįkart, šalia išmoningai pateiktų literatūrinių personažų (prozininkų ir „paukščių – poetų”), įvairių įvykių, nutinkančių kultūros ar paprastiems mažo miestelio žmonėms, tarp eilučių šmėsčioja linksmasis keistuolis Gustas su būdinga liaudiška išmintimi ir gyvenimo filosofija, esantis visur ir niekur.
„Iki visiškos laimės visada ko nors trūksta. Jei būtų kitaip, jei žmogus pasijustų visiškai laimingas, tai sustotų jo kūrybinė veikla, nebebūtų progreso, nesivystytų mokslas, nebūtų gerinami pasaulio rekordai, nedygtų nauji pastatai ir t.t.
Kažkada svajojau sukurti „Nuoširdumo klubą”, kur susirinkę žmonės elgtųsi ir bendrautų tarpusavyje be jokio falšo, natūraliai… Pabandžiau apie tai net parašyti pjesę. Išėjo tikras groteskas. Žmogus negali gyventi be kaukės, liūdna, bet kaukė yra būtina, kad visuomenė išliktų sveika ir normaliai funkcionuotų.
Rašymas, kaip procesas, man visai neįdomus, įdomiausia kokia nors netikėta mintis ar idėja, atklydusi į galvą.
Neskubu. Kol knyga guli ant mano rašomojo stalo, ji yra mano nuosavybė, galiu ją taisyti kaip noriu, o paviešinta, jau tarsi kito žmogaus…
Jei tave giria ir liaupsina kiekvienas žmogus iš gatvės, privalai sustoti ir gerai pagalvoti, ką blogo čia parašei, kad esi toks populiarus. Bet koks per didelis populiarumas man kelia įtarimą. Ar nenukrypta į „popsą”, nes pramoginė literatūra labai greitai gali įtraukti rašytoją į savo liūną. Vieną dieną pabuvęs ant blizgaus žurnalo viršelio gali pasijusti tikra literatūros žvaigžde. O po metų tavęs niekas neprisimins.
Manau, kad geram rašytojui užtenka dviejų-trijų ištikimų ir protingų skaitytojų.”
Rimantas Černiauskas
IŠTRAUKA
LIETUVIU PIETŪS
Kaime, kur mėgdavo leisti vasarus Raidas Dubrė, Černiauskai buvo vagys, o Šikšneliai dėjosi lenkais. Lenkas – tai toks žmogus, kuris kalba lietuviškai, bet jo kraujas visai kitos spalvos ir kilmė nei šiokia, nei tokia ir, jeigu toks žmogus turi pasą, tai pase būtinai įrašytas lenku. O, sakysim, vagis – irgi žmogus, kuris kalba lietuviškai ir pasiima daiktus, kur ne vietoj padėti, ir, jeigu jau turi pasą, tai pase įrašytas lietuviu. Taip nuo seno kalbėdavo seni kaimo žmonės, kad, jeigu vilkas yra miško sanitaras, tai vagis yra kaimo sanitaras. Bet ne visi turi proto, kad tą reikalą suvoktų. Sanitaro labai sunkios pareigos – gramdyti ir naikinti, kas mirę ar nešvaru, o vilko pareigos paprastesnės – pagauti visus, kas laksto ne vietoj ir ne laiku. Argi dar jums neaišku? Jeigu vilkas mokėtų lenkiškai ar lietuviškai, atlėktų pas Raidą Dubrę ir papasakotų ką nors negražaus apie savo kaimyną. Toks yra mėgstamiausias kaimiečių užsiėmimas. Kai ateina kas nors dviem kojom į svečius ir išgeria stikliuką, tai Černiauskas apkalba Šikšnelį, Šikšnelis Černiauską, o pasitaiko, kad Šikšnelis deda ant Šikšnelio, Černiauskas ant Černiausko.
– Ir tokis žmogus gyvena mūs kaime? Tamsiu paros laiku nenorėtau jo susitikt ant vieno tako. Papjaus.
– Dėl ko dabar pjaus? – stebisi Raidas Dubrė. – Ar padarei jam ką nors bloga?
– Dėl to, kad skustagalvis! Ar nežinai? Anądien jo gaidį nukėliau nuo mūsų vištos. Atiduosiu, sakau, kai atlyginsi už moralinę žalą. Višta juk buvo mano. Tai jis – kad užriks: „Suteneri! Ką sau manai? Policijai pranešiu apie tavo viešnamį!” Skustagalvis! Šitaip bjauriai apie mano vištukes.
– O kokia tavo paties šukuosena? – šypteli Raidas Dubrė ir paglosto šviečiantį kaimyno pakaušį.
– Aš ne, – įsižeidžia tas, – aš tik nuplikęs. Mūsų genties visi anksti plinka, bet skustagalvių ir plėšikų pas mus nėra. Ar žinai, kad vakar kaimynas pasikeitė durų spyną? O kam? Koks reikalas? Slepia, ko prisivogęs! Nebūtų Černiauskas, nebūtų vagis!
– Bet juk pats, – stebisi Raidas Dubrė, – pats irgi esi Černiauskas?
– Ar aš? – pašoka jo pašnekovas. – Aš, nors Černiauskas, bet visai ne vagis! Nuplikęs, bet ne skustagalvis! Aš pats tikriausias lietuvis!
Išgeria ir išeina. Taip trinkteli duris, kad nukrenta gabalas tinko Raidui Dubrei po kojomis.
