Dar viena iš būtinų perskaityti knygų. Kaip ir visos būtinos perskaityti – sudėtinga. Painus ne tik pasakojimas, bet ir autoriaus sintaksė, gramatika. Nors jau susidūrusiems su šio rašytojo proza viskas pasirodys pažįstama: mitinė erdvė ir laikas, pasaulis, kuris atrodo begalinis, nors iš tikrųjų tilptų riešuto kevale, keisti, liguisti ar skystapročiai veikėjai.
Tačiau svarbiausias W.Faulknerio bruožas yra, atrodytų, neįmanoma chaoso, tragizmo ir harmonijos siekio dermė. Siužeto čia neaptarinėsiu, tai būtų beveik neįmanoma. Reikia tiesiog skaityti, spėlioti, sukti galvą. Gera knyga-mįslė ne taip dažnai pasitaiko.
„Triukšmą ir įniršį” pats W.Faulkneris laikė geriausiu savo romanu.
P.S. Bet, kaip sakė vienas rašėjas, „išprotėt galima nuo tokios literatūros”. Tad skaitydami būkite atsargūs.
P.P.S. Tradiciškai: ačiū V.Tauragienei už gerą vertimą.
Sunku buvo ir ocrinti. Neaišku, kur klaida, o kur „taip turi būti”
