Vladas Braziūnas savo eilėraščiais – ne tik kalbos meistras, kaip statybinę medžiagą kūrybingai naudojantis tarmybes, frazeologizmus, mitologizmus, etnologizmus, baltiškosios kultūros žodinę emblematiką.
Poetas – ir restauratorius, kuriam svarbiausias vektorius, naudojant bet kurį įvaizdį – grįžtamasis ryšys su istorija ir priešistore, didysis, amžinasis grįžimas į pradžią. Į žmogaus ir žmonijos pradžią, į tikėjimo ir dievoieškos pradžią, į meilės ir kalbos pradžią.
Knyga „Stalo kalnas“ – tai poezija kaip mėginimas atsiminti šimtmečių ir tūkstantmečių senumo istoriją, iškelti iš pasąmonės tos patirties fragmentus, atgaivinti ją.
