Anika nepakenčia garsios muzikos ir negali dėvėti drabužių nenukirptomis etiketėmis.
Ji nesupranta, ką galvoja žmonės, ir nemoka juokauti.
Geriausiai jaučiasi skaitydama knygas, žaisdama šachmatais ir savanoriaudama gyvūnų prieglaudoje. Bijo visko, kas nepaklūsta taisyklėms.
Ilinojaus universiteto šachmatų klubo naujokas Džonatanas pralošia pirmąją partiją, o drauge – ir savo širdį apsmukusiais drabužiais vilkinčiai keistai, bet labai gražiai merginai. Jam patinka Anikos tiesumas ir kad šalia jos gali būti savimi. Anika su Džonatanu jaučiasi rami ir saugi. Jai malonūs net jo prisilietimai.
Ir tai galėjo būti iššūkių nebijančios meilės istorija su laiminga pabaiga, tačiau po skaudžios nelaimės Anika ir Džonatanas pasuka skirtingais keliais.
Praeina dešimt metų ir jie netyčia susitinka Čikagoje. Naujoji Anika turi svajonių darbą bibliotekoje ir vilki pagal užsakymą siūtus drabužius. Džonatanas dirba finansų kompanijoje ir gydosi skyrybų paliktas žaizdas. Abu pajunta, kaip tuos metus ilgėjosi vienas kito. Jų meilė gauna dar vieną galimybę, tik ar pavyks ja pasinaudoti?
„Žmonės mano, kad esu neįgali atlikti daugelį dalykų, ir dažniausiai neklysta. Tačiau, Eleonoros Ruzvelt žodžiais, moteris – lyg arbatos maišelis; jos stiprybė atsiskleidžia tik karštame vandenyje.”
