Zigmas Gėlė (tikr. Gaidamavičius, 1894 –
1912) – pomaironinės kartos poetas, išreiškęs estetinius modernistinės
minties poslinkius. 1912 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir pradėjo
filologines studijas Kijevo universitete, kurias nutraukė ankstyva
mirtis – talentingas poetas teišgyveno aštuoniolika metų ir tespėjo
paskelbti vos apie 50 eilėraščių. Anot Vytauto Kubiliaus, „savo temomis
įaugusi į tradicinį literatūros pasaulėvaizdį (užuojauta vargdienėliui,
laisvės svajonė, kaimo grožis) ir neįgavusi ryškiau individualizuotos
savimonės, Gėlės kūryba intuityviai ieškojo emocinio gaivališkumo
versmių, kurių J. Herbačiauskas labiausiai pasigedo tuometinėje lietuvių
poezijoje /…/. Sužavėtas H.Heinės ir S. Nadsono elegiškų romansų
melodingumo ir tęsdamas L.Giros folklorines stilizacijas, Gėlė ieškojo
lengvo ir skaidraus žodžių klodo, kurio neslėgtų griežtos loginės
kategorijos, kuris paklustų jautriems nuotaikos niuansams ir tiktų
reikšti visuotinėms būsenų reikšmėms…“ Poetas parengė rinkinį
„Gėlynas“, kuris papildytas ir išleistas buvo tik 1948 m. Nuo 1977 m.,
pagerbiant šio jauno poeto talentą ir indėlį į lietuvių poezijos
modernizaciją, įsteigta Zigmo Gėlės premija, skiriama už geriausią metų
poetinį debiutą.
