Henris Katneris – tikras fantastinio apsakymo meistras. Jo linksmieji apsakymai savo žaižaruojančia ironija nenusileidžia Roberto Šeklio kūriniams, o rimtieji – nepadarytų gėdos ir Rėjui Bredberiui.
Žinoma, Katnerio plunksnai priklauso ne vien apsakymai – yra ir romanų. Kai kurie, pavyzdžiui – „Įniršis”, tikrai nusipelno garbingos vietos mokslinės fantastikos šlovės muziejuje. Tačiau labiausiai rašytojo talentas atsiskleidė ir sužėrėjo būtent apsakymuose.
Lietuvių kalba teturime vieną vienintelį H. Katnerio apsakymų rinkinį, išleistą daugiau nei prieš trisdešimt metų. Tačiau kiekvienam, dar neskaičiusiam šio rinkinuko, rekomenduočiau pasiieškoti šios knygos.
Žinoma, pirmiausia, vos pagalvojus apie Katnerį, prisimenami jo apsakymai apie Hogbenų šeimynėlę – tokius savotiškus Adamsus. Šmaikštūs, linksmi mutantų šeimynėlės gyvenimo epizodai. Gaila, kad į lietuviškąjį leidinį pateko ne visi šio ciklo apsakymai. Tačiau atrinktieji – tikrai ne prasčiausi.
Pirmasis „Pragaištingojo laivo” apsakymas – „Kaip kitaip?” – pakankamai banalus ir, ko gero, silpniausias rinkinyje. Dvejetas vyrukų pyškina šautuvais vienas į kitą, tuomet apsireiškia ateivis, perskaito pacifistinę paskaitą, tarsi koks katinas Leopoldas vis kartodamas: „Gyvenkite draugiškai”. Vyrukai palinksi galvomis, o ateiviui patraukus savais keliais vėl griebiasi šautuvų.
„Absalomas” – primena Rėjaus Bredberio „vaikiškuosius apsakymus, nors šiek tiek jiems ir nusileidžia savo įtaigumu.
„Išpuikėlis Džou” – pagaliau atskleidžia Katnerio talentą ir neprastą humoro jausmą. „Netyčių genijus” Geleheris atsipeikėja kamuojamas pagirių ir aptinka savo bute nuostabų robotą, kurį sukūrė būdamas girtas. Viena bėda – robotas pagamintas kažkokiu tikslu, kažką jis sugeba daryti tobulai, tačiau alkoholio nukankintos smegenys, nors užmušk, negali prisiminti – ką.
Apsakymas „Iki pasimatymo” – pirmasis iš jau minėto Hogbenų šeimynėlės ciklo. Tam pačiam ciklui dar priklauso „profesorius pasislepia” bei „Bėdų katilas”. Smagumėlis! Siužetų neperpasakosiu – tai reikia perskaityti pačiam.
Toliau seka bene dramatiškiausias rinkinio apsakymas „Pragaištingas laivas”. Pagrindiniam apsakymo herojui (ar tiksliau – antiherojui?) tenka susidurti su laivą valdančiu – transplantu (žuvusio žmogaus smegenimis). Įtampą didina tas faktas, jog tos smegenys priklauso buvusiam herojaus draugui.
„Mechaninis ego” – dar vienas šmaikštus apsakymas. Tačiau už to šmaikštumo slepiasi gana rimti dalykai.
Norėčiau atskirai paminėti dar vieną šio rinkinio apsakymą – „Geriausias metų laikas”. Siužetas gana banalus – ateities žmonės keliauja į dabartį stebėti įvairių katastrofų, tarsi mes į kokį Disneilendą. Nepaisant primityvaus siužeto, apsakymas – tik dar vienas Katnerio, kaip rašytojo, meistriškumo įrodymas.
