Vladislavas Stanislavas Reimontas (1867–1925) – vienas iš įžymiausių lenkų rašytojų prozaikų. Gimęs kaimo vargonininko šeimoje, kiek pasimokęs gimnazijoje, jis pradėjo savarankų gyvenimą ir išėjo gana margą „gyvenimo mokyklą“: buvo geležinkelio darbininku ir tarnautoju, prekybos tarnautoju, klajojančio teatro aktoriumi, žurnalistu, kol galų gale prasimušė į rašytojus. Jo gyvenimo sąlygos davė jam progų gerai pažinti ir Lenkijos kaimo buitį, ir miesto darbininkų bei tarnautojų būklę, ir inteligentijos gyvenimą. Visa tai atsispindi ir jo kūryboje. Iš pradžių jis rašė daugiausia apsakymus, noveles. Jų tematika – kaimo, daugiausia vargingųjų valstiečių gyvenimas. Ankstesnieji jo romanai, „Komediantė“ (1896) ir „Fermentai“ (1897), vaizduoja neaukšto rango tarnautojų, teatralų, provincijos inteligentų ir kt. sferas. „Pažadėtojoj žemėj“ (1898), viename iš svarbiausių jo romanų, rašoma apie Lodzės pramonės centrą – apie nežmonišką proletariato išnaudojimą, beatodairišką kapitalistų konkurenciją, apie žmonių papročius, dorovės būklę. „Kaimiečiai“ (1904–1909), keturių tomų romanas, didžiausias ir reikšmingiausias jo veikalas, yra Lenkijos kaimo gyvenimo epopėja, kurioje randame nepaprastai gyvus, su dideliu talentu nupieštus to gyvenimo paveikslus, pateiktus metų laikų eigos nuoseklumu. Veikėjų charakteriai be galo ryškūs, turtingi, originalūs ir nepamirštami. Šis veikalas yra įžymus ir pasaulinėje literatūroje, už jį autorius gavo 1924 m. Nobelio premiją. Paskutinis stambus šio autoriaus veikalas buvo „1794 metai (paskutinis Respublikos seimas)“, trijų tomų istorinis romanas, kur aprašomas senosios Lietuvos – Lenkijos valstybės privilegijuotųjų luomų visuomeninis ir moralinis bankrotas.
Būdingos V. S. Reimonto veikalų ypatybės – turtinga kalba, nepaprastas vaizdų plastiškumas, didelis emocinis krūvis, patosas. Savo pažiūromis V. S. Reimontas – liberalas demokralas, humanistas, jo simpatijas visada jaučiame skriaudžiamųjų, išnaudojamųjų pusėje.
Lietuviškai išverstų V. S. Reimonto veikalų turime nuo 1908 m. Iš žymiųjų jo veikalų ikitarybiniais laikais buvo išversti „Kaimiečiai“ (1937–38 m.) ir „1974 metai“. Tarybiniais laikais išėjo nauju leidimu „Kaimiečiai“ (1956 m.), „Pažadėtoji žemė“ (1967 m.) ir „Komediantė“ (1974 m.). Pažymėtina, kad „Fermentai“ yra kaip ir „Komediantės“ tęsinys – čia randame tuos pačius svarbiausiuosius veikėjus ir toliau rutuliojamus jų santykius.