„Apie KOSMOSĄ: iš begalybės aplink mane vykstančių reiškinių paimu vieną… Pavyzdžiui, pamatau ant stalo stovinčią peleninę (kiti daiktai ant stalo nueina į nebūtį).
Jei galiu pagrįsti, kodėl pamačiau būtent peleninę („noriu nuo cigaretės nukrėsti pelenus“) tuomet viskas gerai. Jei peleninę pamačiau atsitiktinai, be jokio tikslo, ir daugiau prie to negrįžtu, irgi viskas gerai. Bet jeigu, pamatęs tą bereikšmį reiškinį, grįši prie jo dar kartą… Bėda! Kodėl ją vėl pamatei, jeigu ji bereikšmė? Aha, vadinasi, ji tau ką nors reiškia, jeigu grįžai mintimis?.. Štai taip, kadangi prie to reiškinio stabtelėjai sekundę ilgiau negu reikia, daiktas atkreipia į save dėmesį, tampa išskirtinis… Ne ne (giniesi), tai paprasčiausia peleninė. Paprasčiausia? Tai kodėl giniesi, jeigu paprasčiausia? Štai taip reiškinys tampa manija.
Ar tikrovės esmė maniakiška?“ – Witold Gombrowicz, „Dienoraštis III“ (1961–1969)
