Išduoti, puolę į nežinią? Kokį kelią jie renkasi? Ką daro kalipsės, kai jų odisėjai susiranda penelopes, kai septyneri metai meilės ir skausmo būna nužudyti ietimis bei durklais? Nenoriu būti Kalipsė, negaliu dovanoti amžinybės. Atiduosiu tik saują laiko, byrančio ir vystančio. Nebūsiu Kalipsė, nemirsiu iš nevilties.
Būsi, sako, ir liūdni žodžiai užstringa mano galvoje.
Tobula requiem melodija. Kokia ji būtų, jei užtektų kantrybės sulaukti raudonos šviesoforo šviesos?
Kartais jis grįžta – sapnuose, tyloje. Kalba, juokiasi, piešia, tik niekada nepasako ar atleidžia? Perspėja, kad jau greitai vienas kartu su juodvarniu atskris, kitas – iš žudiko didvyriu pavirs, o tas, kurio niekas nepasmerkė – visus užmigdys. Bet kol kas jie tyli prie sulaužytos svetimų gyvenimų linijos. Visi kažko laukia…
