Manoma, kad šiuo metu Lietuvos narkotikų rinkos apyvarta yra apie pusę milijardo litų. Teisėsaugos duomenimis, mūsų šalyje nuolat veikia 15–18 organizuotų nusikalstamų grupuočių, kurių pagrindinė veikla – narkotikų įgijimas, gabenimas ir realizavimas. Vien į nelegalią prekybą narkotikais įsivėlę daugiau kaip 10 000 Lietuvos piliečių.
Šioje knygoje ir rašoma apie tokių grupuočių ir pavienių prekiautojų veiklą, apie tai, kad pelningą narkotikų prekybą dažnai lydi ir žmogžudystės bei kiti sunkūs nusikaltimai. Čia aprašomi ir kalėti iki gyvos galvos nuteisti Marafono grupuotės nusikaltėliai, ir po 12–15 metų už grotų pasiųsti narkotikų prekeiviai.
Sovietinėje Lietuvoje buvo draudžiama viešai kalbėti apie narkotikus ir jų vartotojus, tačiau irgi vyko teismai, o iš Kauno „Sanito“ vaistų fabriko pavogtas fentanilis, arba „fentas“, kaip jį vadino narkomanai, buvo pats populiariausias sintetinis narkotikas. Hipiuojantis ir roko muziką garbinantis jaunimas mėgo ir aguonų nuovirą – „kuchnarą“, ir į veną leidžiamą „širkę“, o patys šių kvaišalų vartotojai vaidino disidentus, nes taip jie protestavo prieš okupantų valdžios draudimus.
Kartu su atkurta nepriklausomybe į Lietuvą jau atkeliavo ir visame pasaulyje populiarūs narkotikai.
Vis daugiau sulaikoma Lietuvos piliečių, pavojingai gabenančių narkotikus skrandžiuose, tačiau, Europolo duomenimis, tarp tokių „gyvųjų konteinerių“ lietuviai gausumu, pasirodo, neišsiskiria. Narkotikų kurjerių – „mulų“ – verbavimą ir kitus reikalus Europoje prižiūri afrikiečių (ypač nigeriečių), Italijos ir Kinijos nusikaltėlių gaujos. Tačiau, kaip sužinosite perskaitę šią knygą, tie lietuviai, kurie ryžtasi tapti „mulais“, gali ne tik greitai įkliūti ir atsidurti už grotų, bet ir labai rizikuoja net savo gyvybe.
