Antrojo tomo „Lietuvos diplomatijos istorijos 1925-1940 metais” antroji dalis apima labai siaurą laikotarpį – nuo 1930 m. rugsėjo mėnesio iki 1931 m. gruodžio pabaigos, t. y. nuo labai netikėto Lietuvai Vokietijos sprendimo Tautų Sąjungos sesijoje palaikyti Klaipėdos seimelio skundą prieš Lietuvos Vyriausybę iki to momento, kai Lietuvos diplomatija, išbandžiusi visas turėtas galimybes (tiesiogines derybas su Vokietija, vėliau Klaipėdos reikalų svarstymą perkėlusi į valstybių signatarių sostines), galėjo konstatuoti, kad visos jos pastangos nedavė lauktų rezultatų, o užsienio reikalų ministro D. Zauniaus kursas patyrė visišką fiasko.
Antrojoje dalyje nagrinėjami įvairūs Tautų Sąjungos Taryboje atsinaujinusios Klaipėdos bylos aspektai: „Ženevos kompromisas”, jį lėmusios priežastys ir pasekmės; kai kurie su Klaipėdos problema tiesiogiai susiję Lietuvos vidaus politikos aspektai; nesėkme pasibaigusios Lietuvos diplomatijos pastangos perorientuoti užsienio politiką valstybių signatarių, pirmiausia Didžiosios Britanijos, link. Pirmą kartą plačiau aprašoma ir kritinė padėtis, susidariusi Klaipėdos krašte 1931 m. vasarą, analizuojamos priežastys, dėl kurių kilo įtampa, aptariami veiksniai, sulaikę Lietuvos Vyriausybę nuo jėgos panaudojimo.
Knyga paremta gausiais, anksčiau neskelbtais Lietuvos ir užsienio valstybių (Didžiosios Bri-tanijos, Vokietijos, Rusijos, JAV) archyvuose saugomais dokumentais, ji skirta tiek akademinei bendruomenei (doktorantūros ir magistrantūros studijų studentams, mokslo darbuotojams), tiek ir plačiajai visuomenei.
