Antrojo tomo „Lietuvos diplomatijos istorijos 1925-1940 metais” pirmojoje dalyje pateikiama glausta Lietuvos diplomatinės tarnybos raidos apžvalga, pristatomi kai kurie jos veiklos aspektai trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje. Daugiausia dėmesio skiriama užsienio reikalų ministro D. Zauniaus asmeniui, jo pastangoms reformuoti Lietuvos diplomatinę tarnybą, paverčiant ją darniai funkcionuojančiu ir sistemingai, profesionaliais pagrindais dirbančiu mechanizmu. Pristatomi ir kiti to meto Lietuvos politikai ir diplomatai, aptariama jų veikla, tarpusavio santykiai. Knygoje rašoma ir apie Lietuvos laikinąją sostinę bei diplomatų gyvenimą joje, pateikiama Kaune dirbusių užsienio valstybių atstovų portretų galerija.
Antrasis pirmosios dalies skyrius – lyg įvadas į Klaipėdos problemos ketvirtajame dešimtmetyje nagrinėjimą, kuris yra pratęstas antrojoje šio tomo dalyje. Skaitytojo dėmesiui pristatomi anksčiau neskelbti slapti Lietuvos ir Vokietijos, SSRS ir Vokietijos susitarimai, išsamiai aptariami Lietuvos ir Vokietijos santykiai didžiųjų permainų išvakarėse, analizuojama derybų, vykusių nuo 1929 m. rudens iki 1930 m. pavasario, eiga, jų rezultatai, pristatoma abiejų valstybių pozicija įvairiais Klaipėdos problemos klausimais. Nelieka be dėmesio ir dviejų požiūrių į Lietuvos politiką Klaipėdos krašte – užsienio reikalų ministro D. Zauniaus ir gubernatoriaus A. Merkio – susidūrimas bei jo pasekmės. Leidinyje neapsiribojama tik santykių su Berlynu ir Maskva aptarimu. Antrajame skyriuje analizuojamos ir Lietuvos diplomatijos pastangos sustiprinti ryšius su Didžiąja Britanija. Pirmoji dalis baigiama sudėtingos padėties, kurioje atsidūrė Lietuva Tautų Sąjungos 1930-ųjų rudens sesijos išvakarėse, aptarimu.
