Vieną kartą, neseniai neseniai Pimpiškių kaimo pakrašty gyveno žilas, susiraukšlėjęs senelis, vardu Painelis. Jau niekas Pimpiškėse nebeprisiminė, kiek metų yra šiam seneliui? Gal šimtas, o gal kokie du šimtai? Pavargusios senelio kojos linko, drebėjo ir nebenorėjo vaikščioti po kiemą, tad sėdėdavo jis dažniausiai savo kambary ir kiaurą dieną žiūrėdavo pro langą – kas vyksta kieme, kas kruta miškelyje už tvoros… Kokie debesys plaukia dangumi? Kieme kudakuodamos ganėsi vištos, miaukė katinėlis, miške šokinėjo kiškiai, o dangumi plaukė didžiuliai kamuoliniai debesys, primenantys milžinų galvas. Bet senelio akys viską matė tarsi pro miglą – jos irgi jau pavargusios bei nusilpusios buvo. O kadangi ir akinių jis neturėjo, tai daug ką supainiodavo. Batus vis painiojo su bulvėm, morkas su vištomis, vaikus su agurkais, kiškius su debesimis… Dėl to pimpiškiečiai ir praminė jį seneliu Paineliu. O vakarais, kai visi kaimo gyventojai jau užknarkdavo, tik vienas senelis Painelis niekaip užmigti negalėdavo. Sėdėdavo prie lango ir niūniuodavo po nosim visokias melodijas, prisimindamas smagias jaunystės dienas bei nuotykius… Kvailas istorijas bei šiurpius nutikimus. Pamiškėje gyvenantys kiškiai labai mėgo klausytis senelio Painelio dainų ir pasakų. Vos išgirdę jį dainuojant, kaipmat atliuoksėdavo į kiemą ir, grauždami Painelio morkas, susižavėję klausydavosi. Senelio ilgaausiai visiškai nebijojo, nes žinojo, kad Painelis yra labai geras ir draugiškas žmogus. Be to, jo akytės yra taip nusilpusios, kad kiškius jis tikriausiai ir vėl supainios su kokiomis nors morkomis ar debesimis…
