Serija: „Arklys Dominykas #1“.
Knyga „Arklio Dominyko meilė” moko meilės, kūrybos. Kartu ji subtiliai paliudija ir apie amžinąjį gyvenimą, apie nuolat vykstantį atsinaujinimą ir atgimimą.
Knygoje „Arklio Dominyko meilė”,- meilės ir kelionių pasaka, kurioje baltas laukinis arklys Dominykas įsimyli šiek tiek išpaikusią rugiagėlę. Tačiau rudenį, artėjant šalnoms, jis yra priverstas paslėpti ją po akmeniu, o pats iškeliauja Afrikon ieškoti rugiagėlės giminių. Ten Dominykas susipažįsta su krokodilu, begemotu, beždžionėle, kupranugariu ir kitais linksmais personažais.
Pavasarį arklys sugrįžta į Lietuvą ir apie savo pasakišką kelionę papasakoja vėl išdygusiai rugiagėlei.
Knygų apie arklį Dominyką serija – tai kelionės po meilės šalį, o meilė juk yra ir skaudi, ir džiaugsminga, ir pavydi, ir padykusi, ir melancholiška. Tinkama įvairaus amžiaus skaitytojams.
Ši knyga „Arklio Dominyko meilė” išrinkta geriausia 2004 metų knyga vaikams, , pelniusi ir tarptautinį pripažinimą.
IŠTRAUKA
Arklys Dominykas ir baltoji meška
Plaukė arklys Dominykas nesustodamas kokią savaitę. Sustoti jis, atvirai kalbant, nelabai būtų ir galėjęs, nes aplinkui tyvuliavo jūra, pilna ruonių, strimelių ir kitokių menkių. Menkės, pavyzdžiui, labai stebėjosi matydamos Baltijos jūra plaukiantį arklį ir klausinėjo viena kitos:
– Esam mačiusios mažų jūros arkliukų, bet tokį didelį jūros arklį matome pirmą sykį… Menkės garbės žodis.
Tai išgirdę jūros arkliu susidomėjo ir ruoniai. Jie priplaukė arčiau ir paklausė:
– Atleiskite, gal vėl koks tvanas, kad išbalę arkliai jūromis plaukioja?
– Ne ne, dar ne tvanas, – ramino juos Dominykas. – Tiesiog plaukiu žiemoti į Afriką, ten šilta, smagu ir auga daugybė rugiagėlių… Gal pasakytumėt, ar nepaklydau?
Ruoniai susimąstė. Vieni manė, kad Afrika yra Amerikoj, kiti – kad Anglijoj . Kol jie ginčijosi, arklys Dominykas mandagiai padėkojo ir nuplaukė toliau.
Netrukus jis priplaukė didelę ledo lytį, ant kurios tupėjo baltoji meška. Dominykas buvo toks pavargęs, kad nutarė pasiprašyti nakvynės.
– Atleiskit, ar galima būtų ant jūsų ledo lyties pailsėti? – pasiteiravo priplaukęs.
– Prašom prašom, lipkit šen, – apsidžiaugė baltoji meška. – Kaip tik gerokai praalkau… O tamsta, matau, drūtas kaip eržilas!
– Koks čia iš manęs eržilas, – suko kalbą šonan Dominykas, – vieni kaulai ir oda. Tik kuinas belikęs…
– Iš bado ir kuinas gerai, – baltoji meška laikėsi savo. – Lipk čionai.
– Suėsti visada spėsi, – gudravo arklys, sukdamas ratus aplink mešką ir nesiryždamas užkopti ant ledo lyties, – bet… jei mane gyvą paliktum, duočiau gerą patarimą.
– Nagi, sudominai… Ir kokį gi patarimą tu man duotum?
– Žvėriškai gerai išmanau meilės reikalus, tad galėčiau ir tau šį bei tą pa tarti. Kad neplaukiotum iki gyvenimo galo viena kaip nežinau kas…
Meškai sublizgo akys:
– Gerai jau, gerai, neėsiu! Ropškis ant lyties ir rėžk patarimą!
Arklys užsiropštė, nusipurtė sūrius jūros vandenis ir sunkiai alsuodamas rėžė:
– Žinai, meška, persigalvojau… Negaliu duoti tau patarimo.
– Kodėl?
– Gavusi patarimą iškart mane prarysi. Tai išgirdusi gauruotoji susinervino:
– Gal tu arklys aiškiaregys?!
– Ne… Aš arklys meškaregys!
– Tai kada duosi tą savo patarimą?
– Kai išpildysi vieną kitą mano norą.
