Tamulaičio pasakojimas plėtojamas pagal literatūrinės žaismės logiką; žmogiško elgesio stereotipai, perkelti į skruzdėlių pasaulį, įgauna parodijinį atspalvį (karo ultimatumų, diplomatinių derybų, imperijos teismo, meilės prisipažinimų iškilmingoji leksika). Įtrauktas į nepertraukiamą nuotykių pynę, jaunasis skaitytojas nepastebi išradingos žaismės, teikiančios tekstui dviplaniškumo. Tuo labiau kad knygoje tuo pat metu skamba ir poetinė gaida – subtili smulkiausių gyvybės formų adoracija. Pavargusi skruzdėlytė beldžiasi į laukinės gėlelės taurelę prašydama nakvynės, ir žiedo durelės jaukiai prasiveria. Nuvytusių gėlių sielos keliauja į savo karalystę. Linksmas svirplelis grįžta iš draugo vardinių. Gyvenimas lygiai duotas visiems, ir be reikalo žmonės „save laiko protingiausiais ir gudriausiais sutvėrimais“. Tai naujas prasminis akcentas vaikų literatūroje: mylėkime ir saugokime gamtą – mes nesame jos valdovai.
